Jump to content


Nemokama pradinukų mokykla   3 Masterforex-V Knygos  

Market Leader (Lietuva)  

 

Sąmoningas ir pasąmoninis treidingas


56 replies to this topic

#1 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 28 June 2012 - 15:04

Ši medžiaga buvo surikta per pusmetį treidingo psichologijos tyrinėjimo ir yra skirta diskusijai. Kadangi tema yra labai svarbi, kviečiu visus dalyvauti aptarime. Iš anksto atsiprašau, jog nenurodyti citatų autoriai, kadangi citatos buvo renkamos asmeniškai sau, nesiekiant jų kažkam rodyti.

Treidingas – sąmoningas ir nesąmoningas (sėkmės strategija)

„Viso savo gyvenimo metu, kol Livermoras dirbo rinkoje, jis kai kada jausdavo impulsus, turėjo nuojautą, intuiciją, kurios jis nesuprasdavo. Daugeliu atvejų jis jai nepaklusdavo, bet sekdavo ją, ir pastebėjo, kad dažniausiai ji pasitvirtindavo. Jis tikriausiai nežinojo, ar tai jo pasąmonė daro pasirinkimą, paremtą sukaupta prekybos su milijonais akcijų patirtimi, ar tai buvo tiesiog telepatinis kitokio pobūdžio impulsas. Gali būti, kad tai buvo tiesiog azartiško žaidėjo instinktas. Jis žinojo, kad tai atvirai pažeidžia visas jo nuodugniai išstudijuotas ir praktiškai patikrintas taisykles. Šie jausmai metė iššūkį logikai ir paaiškinimui, bet jie visuomet atnešdavo jam pelną.“ Iš Dž. Livermoro biografijos

Pokalbyje su vienu iš treiderių, taip pat Masterforex-V Akademijos nariu, kurio pasiekimai buvo gana plačiai apkalbami uždarame forume, paaiškėjo, kad jo prekybos sistema, jo nuomone, jam visiškai netinka. Įdomu yra tai, kad kitiems treideriams, testuojantiems šią sistemą, nepavyko netgi iš tolo priartėti prie autoriaus rekordo. Specialistai teigia, kad toks rezultatas yra natūralus ir dėsningas. Rinkos ekspertai ne kartą yra pažymėję, kad prekybos rezultatai mažai priklauso nuo prekybos sistemos ypatybių, o be to, patyrusių treiderių laimėjimų modeliai yra labai panašūs.

#2 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 28 June 2012 - 15:06

Iš treiderių pasisakymų:
„Keista, bet treiderio mokymosi kreivė nepriklauso nuo jo pasirinktos sistemos. Nėra skirtumo, kas tu – intraday treideris, pozicinis ar investuotojas. Jei tu mokysiesi iš profesionalų pagal jų parašytas knygas, arba klausysi jų paskaitų konferencijose, pastebėsi, kad jie naudoja skirtingas prekybos sistemas, be to, jos labai nepanašios viena į kitą. Tačiau jų mokymosi kreivės ir patirtis yra labai panašūs“.


Panaudojant tai, kaip darbinę hipotezę, dėsninga iškelti klausimą, kas daro sistemą pelninga ar nuostolinga skirtingų treiderių rankose? Atsakymas akivaizdžiai turėtų parodyti, kas yra sėkmingos prekybos rinkoje pagrindas.
Tam, kad būtų suprantami tolimesni svarstymai, keletą žodžių pasakysiu apie žmogiškojo mąstymo ypatumus. Smegenų veiklą sąlyginai galima išskirti į sąmoningą ir nesąmoningą (pasąmonę). Šios dalys principiniai skiriasi viena nuo kitos ir netgi valdomos skirtingų smegenų pusrutulių. Taip vadinamas sąmoningas mąstymas mūsų kultūroje (Europoje) yra laikomas pagrindiniu ir svarbiausiu bet kurioje žmogaus veiklos srityje. Sąmoninga veikla operuoja tokiomis sąvokomis kaip logika, seka ir t.t. Pripažinus ją kaip pagrindinę, reikėtų daryti prielaidą, kad žmogaus elgsena yra valdoma griežtų loginių nustatymų. Tačiau gyvenime viskas vyksta visiškai kitaip. Aplink pilna nelogiško elgesio pavyzdžių, kurie toli gražu ne visuomet būna klaidingi. Treidingo srityje, jeigu sąmoningo mąstymo pakaktų sėkmei, reikėtų tik išmokti ir gerai įsisavinti pelningos prekybos sistemos ir MM (kapitalo valdymo) taisykles. Tačiau sėkmingų treiderių skaičius, neoficialiais skirtingų šaltinių duomenimis sudarantis 3-5%, kalba pats už save. Akivaizdu, kad šie treideriai naudoja prekyboje ir kitą, taip vadinamą nesąmoningą arba pasąmonės mąstymą. Šis mąstymo būdas operuoja vaizdiniais arba simboliais, naudojant individualias giliąsias atminties struktūras, patirtį ir t.t. Paties mąstymo procesas iš pagrindų skiriasi nuo formaliosios logikos ir yra kitaip organizuotas. Jeigu sąmoningo mąstymo metu vienu metu atkreipiamas dėmesys į 7-9 rodiklius, tai pasąmonėje jų kiekis yra neribotas. Kitaip tariant, pasąmonė pajėgi operuoti vienu metu daugybe sudėtini dalių, tuo pat metu jas analizuodama pagal savo principus. Pasąmonė taip yra pavadinta todėl, kad nesuvokiama žmogaus ir dažnai yra apibrėžiama kaip intuicija, jausmas, supratimas,matymas, nušvitimas, meistriškumas ir t.t.
Sėkmingų treiderių sprendimų priėmimo procesas (kaip ir visų žmonių) yra sąmoningo mąstymo ir pasąmonės sintezė.
Treiderio profesionalumas šiuo požiūriu turėtų susidėti iš formalaus-loginio ir nesąmoningo mąstymo sudėtinių dalių. Ir jeigu pirmoji dalis reikalauja tik išnagrinėti ir įsisavinti sėkmingą prekybos sistemą, tai antrajai sudedamajai būtinas ilgas treidingo mokymasis ir praktika, kas ilgainiui leidžia išdirbti savybę, kai kada vadinamą kaip „rinkos matymu arba jautimu“.

#3 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 28 June 2012 - 15:07

Iš treiderių pasisakymų:

„Pagrindinis meistro ir naujoko skirtumas bet kurioje srityje – tai mokėjimas priimti sprendimus, remiantis jausmais ir pojūčiais, o ne žiniomis. Tai yra, daugumoje atvejų, meistrai net negali paaiškinti, kodėl taip pasielgė toje situacijoje, o ne kitaip. Ir šis jausmas yra įgyjamas METAIS ilgų treniruočių bet kurioje srityje“.

Tą puikiai iliustruoja tai, kad treneriai – profesionalai savo prekyboje dažnai tenkinasi nesudėtingais grafiniais modeliais, apsieidami praktiškai be jokių indikatorių, arba suteikdami jiems tik patvirtinimo funkciją (Barišpolcas ir kt.). Lemiančio indikatoriaus vaidmenį čia atlieka pats kainos judėjimas.

Kiek vis tai pareikalaus laiko? Štai praktinis klausimas, kurį sau užduoda kiekvienas pradedantysis. Akivaizdu, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. Iš Masterforex-V studentų pasisakymų yra žinoma, kad pasiekę rezultatų akademikai pasižymi tiesiog žvėrišku darbingumu. Jų teigimu, kad pradėti pelningai prekiauti, reikia mažiausiai metų pragariško darbo. Turi reikšmės ir individualios asmens savybės, iš kurių galima pažymėti kūrybinį požiūrį į mokymosi procesą, naujos medžiagos įsisavinimo greitį, jeigu galima taip pasakyti, ir „įprotį mokytis“.

#4 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 28 June 2012 - 15:09

Iš treiderių pasisakymų.

„... Įsivaizduojamas lengvumas, su kuriuo galima pradėti dirbti Forex rinkoje, tikriausiai daugeliui tampa viena priežasčių, formuojančių klaidingą požiūrį, dėl kurio vėliau tenka skaudžiai nusivilti. Man yra artimas toks palyginimas: asmeniškai aš nesutikau nei vieno profesionalaus juristo (muzikanto, sportininko ir t.t.), kuris tapo sėkmingu per 2-3 mėnesius nuo tada, kai pradėjo dirbti. Po 3-4 metų (kaip kam) nuolatinės profesionalios praktikos yra pasiekiamas tam tikras profesionalumo lygis, tikriausiai, vidutinis. Žinau labai gerų juristų, kurie labai seniai užsiima tik teise, jų klausimo esmės supratimas, mąstymas kelia pagarbą. Ko gero, šalia asmenybės aspektų (talento, motyvacijos, laisvo laiko, finansinės padėties ir pan.) ir pasisekimo randant Mokytoją, reikia laiko, per kurį sukaupiama patirtis. Šių žinių panaudojimo lengvumas, pasąmonės lygis ir greitis, o taip pat ir sprendimo priėmimo, yra vadinamas intuicija, nuojauta. Na o šiaip, tai be abejo, kiekvienas iš mūsų daro savo pasirinkimą ir neša už jį atsakomybę...“.


Manau, niekas neabejoja, kad praktinis treidingas – sudėtinga veikla, kurią galima prilyginti labiausiai įtemptam intelektualiniam užsiėmimui. Nuolat kintanti rinka reikalauja įtempto dėmesio ir nuolatinio kūrybinio požiūrio. Iš kitos pusės, reikia kokybės, kurią daugelis apibrėžia kaip įgūdį, tai yra automatinė analizė ir sudėtingų intelektualinių užduočių, kurios yra viso proceso sudėtinė dalis, sprendimas. Suprantama, kad čia turimas omenyje pasąmoninis mąstymas.

#5 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 28 June 2012 - 15:14

Iš treiderių pasisakymų:

„... treidingas – tai ne talentas, o įgūdis, kurį galima įgyti mokymosi ir praktikos procese. Bet koks įgūdis, ar tai būtų golfo žaidimas, grojimas pianinu, ar treidingas, yra išmokstamas. Gaila, bet pradedantys treideriai gana dažnai ignoruoja treidingo kaip įgūdžio koncepciją ir mokymosi realybę, kadangi turto spindesys priverčia juos bandyti daryti pinigus dar prieš tai, kai jie suvokia ką jie daro“.

Papildomai prekybos procesą apsunkina tai, kad jis vyksta nuolatinio streso sąlygomis. Tai susiję su pinigų praradimo baime ir laiko, reikalingo sprendimų priėmimui, trūkumu. Yra ir daugiau problemų, kurių dalis gali būti susiję su treiderio asmenybe. Kažin ar galima visiškai sutikti su šio pasisakymo autoriumi:
„visos psichologinės treiderių problemos kyla dėl pinigų valdymo ir rizikos valdymo įgūdžių trūkumo. Gaila, bet šiose srityse duomenys labai mažai formalizuoti. Todėl visi it kalba apie psichologines problemas treidinge. … iš pradžių visi (99%) ieško Gralio, o jau po to visi supranta, kad esmė yra „psichologijoje“. Nei viena psichoterapijos technika neišgydys treiderio nuo šių dviejų sričių nemokėjimo“.

Psichoterapija be abejo nekompensuos žinių trūkumo, tačiau padės išspręsti psichologines problemas bet kuriame treiderio vystymosi etape. O tai, kad tapimas treideriu – sudėtingas ir daugiaetapis procesas (ką puikiai aprašo ir „klasikai“), lydimas stresų, tikriausiai jau niekam nekelia abejonių. Būtent todėl literatūroje taip gausu pasisakymų apie psichologijos svarbą.

#6 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 28 June 2012 - 15:35

Atsižvelgiant į tai, kas čia buvo išsakyta, taip pat noriu pabrėžti ir tai, kad mano įsitikinimu daugelis žmonių GALI išmokti stabiliai pelningai prekiauti. Tik nereikia kelti sau nepagrįstų lūkesčių, kuriuos formuoja stereotipinis reklamų padiktuotas požiūris į rinkas. O pasitraukiama dažniausiai būtent dėl nepateisintų lūkesčių, kuomet paaiškėja, kad teks įdėti žymiai daugiau pastangų, teks paaukoti žymiai daugiau laiko savo tikslui pasiekti nei buvo planuota. Todėl prieš pradedant mokytis treidingo reikia nusiteikti tam, kad uždirbti čia įmanoma tik tapus profesionalu.
Kaip visiems žinoma, geriausia yra mokytis iš tos srities meistrų. Masterforex-V Akademija suteikia galimybę pasinaudoti šios srities specialistų patirtimi. Čia naudojamas metodas – kasdienis kolektyvinis aptarimas ir situacijos rinkoje analizė, klaidų išnagrinėjimas, tam tikra prasme yra unikalus. Tuo pačiu, kaip jau buvo minėta ir svarstyta, sukurti visiškai pelningą prekybos sistemą yra neįmanoma. Todėl pasitaikantys priekaištai Masterforex-V prekybos sistemai yra paprasčiausiai beprasmiški. Galima pasinaudoti pagrindinėmis jos dalimis ir sukurti savo sistemą, kuri bus labiau pritaikyta individualiai asmenybei. Apie savojo indėlio būtinumą kalbama visose publikacijose treidingo tema, ir dabar jau aišku, dėl ko.
Masterforex-V Akademijoje visuomet pabrėžiama mokslinio tyrimo pakraipa. Kaip sako Viačeslavas Vasiljevičius, „… Mūsų niša – imti tai, kas įdomu, ir ANALIZUOTI, o ne paprasčiausiai gėrėtis modeliais ar dar kuo nors...“ .
Naujos informacijos įsisavinimas yra svarbiausia sudėtinė sėkmės dalis, tai yra individualios prekybos sistemos kūrimas ir tobulinimas, kas ypatingai svarbu, turint omenyje rinkos sudėtingumą ir nuolatinę kaitą.

#7 Гость_gest_*

  • Гости

Posted 12 July 2012 - 08:20

kaip pasiekti sito pasamoninio mastymo? jus teigiate, kad tai ateina tik su patirtimi. bet gal yra kokiu nors priemoniu, isskyrus tai, kad tam reikia skirti daug laiko ir pastangu?

#8 Sever

    vip-dalyvis

  • Пользователи 549
  • PipPipPipPipPip
  • 598 posts

Posted 13 July 2012 - 15:21

Be abejo, jūs teisus. pasąmoninis mąstymas vystosi laikui bėgant. Norint pagreitinti šį procesą reikia kūrybiško požiūrio į prekybą. Kasdieninė ir nuolatinė kūrybinė rinkos analizė, įvairių situacijų "atgrojimas" mintyse, naujos informacijos įsisavinimas.
Kai jau praeitas pirminio mokymosi etapas, o treideris pasiekia nenuostolingumo lygio, sugeba išsilaikyti ant nulio, turėdamas savo bagaže keletą pelningų strategijų bei taktikų, atidirbtą prekybos stilių, galim pradėti mokytis sukurti ypatingą kūrybinio susikaupimo į prekybą būseną (sąlyginai pavadinkite tai "kūrybiniu transu"). Šioje būsenoje dirbs pasąmonės resursai. Tačiau, kartoju, šios technikos bus veiksmingos tik tada, kai jau yra sukurti patys resursai. T.y. rimtos bazinės žinios.
Vėliau papasakosiu, kaip pasiekti kūrybinio transo būseną.

#9 Masterforex-V Lietuva

    живет тут

  • VIP (LT)
  • PipPipPipPipPip
  • 4,306 posts

Posted 03 August 2012 - 12:50

Attached File  focus.jpg (30.05K)
Number of downloads: 6
Dėl sunkiai pasiekiamų dalykų verta pasistengti, nes jie - patys geriausi!
Pagarbiai, Rasa

Mano brėžiniai

#10 ledinis

    прописался

  • VIP (LT)
  • PipPipPip
  • 56 posts

Posted 26 August 2012 - 15:12

Sveiki, kolegos.
Jau kuris laikas naudojuosi masterforex-v klodais, t.y. svetimo darbo rezultatais. Ir jau kuris laikas kirba mintelė, jog neblogai būtų geru už gerą atsilyginti.
Pabandysiu šioje temoje įkišti savo trigrąšį, nes turiu tam tikrą teorinį pagrindą ir kai kokią praktinę patirtį. Kalbant konkrečiau, dirbu su sportininkais-olimpiečiais, kurie varžybose patiria stresą kažkuo panašų į treiderio, dirbančio rinkoje. Pasaulyje daug sportininkų, fiziškai ir techniškai puikiai pasiruošusių, bet viršūnes pasiekia vienetai. Kaip ir treideriai, beje. Kadangi gaudausi abiejose srityse, tai esu tikras, jog bendro čia daug. Psichikos paruošime - taip pat.
Bet, arčiau prie reikalo. Ant mano stalo guli rusų autoriaus A.V. Aleksejevo knyga "Nugalėk save!". Tai jau 5 -as papildytas leidimas. Šiuo metu A. Aleksejevas Rusijoje laikomas savo srities savotišku guru. Pirmąkart su šio autoriaus darbais susipažinau maždaug 1984-85 m. Susidomėjau iš karto, nes sistema pasirodė įdomi - ne teorinės kalbos, o praktiko pamokos, kaip galima valdyti savo psichiką. Pabandžiau "ant savęs" - veikia! Pabandžiau su savo auklėtiniais (tada tai buvo paaugliai) - veikia!
Vėliau teko keisti darbą, paskolinau tą knygelę kažkam paskaityti ir knygelė dingo. Paskutiniu metu vėl gana rimtai dirbu su sportininkais, parsisiunčiau atnaujintą leidinį. Bet, kadangi dabartinis jaunimas sunkiai skaito rusiškai, tai pabandžiau po truputį mėgėjiškai versti.
Tikėtina, jog treideriams bus įdomu susipažinti su praktiškai išbandyta ir daug kartų patikrinta metodika, padedančia pačiam žmogui programuoti savo psichiką, paruošti ją tiksliam darbui stresinėse situacijose. Galiu tik patikinti, kad sistema nereikalauja kažkokio ypatingo pasiruošimo. Reikia tik šiek tiek kantrybės, laiko ir noro.
Mano vertimas - visiškai neprofesionalus, gerokai trumpinantis originalą, skirtas sportininkams praktiniam naudojimui. Tikiuosi, autorių teisių gynėjai manęs neužpuls už tokį medžiagos publikavimą. Siūlau peržvelgti pačią knygos pradžią. Jei bus susidomėjimas, galėsiu įdėti daugiau medžiagos, arba atsakyti į klausimus tiek, kiek sugebėsiu.

Pirma dalis
SPORTININKO OPTIMALI KOVOS BŪSENA (OKB)

Stebint vieną sportininką bent jau keletą mėnesių, negalėtume nepastebėti aiškaus dėsningumo: treniruočių (ir ypatingai varžybų) sėkmė labai priklauso nuo tos psichofizinės būklės, kurioje yra sportininkas. Jei jis atėjo į treniruotę paniuręs, kažko susikrimtęs, tai viskas jam krenta iš rankų. Ir priešingai – džiugaus įvykio įkvėptas sportininkas dažnai gali daryti stebuklus. Plačiai žinomas faktas: jei sportininkas prieš atsakingas varžybas blogai miega, tai jo būklė, rodanti priešlaikinį jėgų švaistymą, kaip taisyklė, trukdo jam sėkmingai kovoti.
Taigi, galima padaryti išvadą, kad žmogaus veikla visada vyksta tam tikros jo psichofizinės būklės fone. Tas fonas didele dalim nulemia žmogaus veiklos kokybę.
Pavyzdys. Šaulys pradeda pratimą MP-6,kurio esmė: iš 50 atstumo per 2,5 val. reikia šauti 60 šūvių. Jei sportininkas visą tą laiką bus susijaudinęs, sėkmės jam nematyti. Čia reikalinga didi ramybė. Bet yra kitas pratimas – MP8. Tai greitošauda, kai reikia iš 25 metrų nuotolio pataikyti į 5 taikinius-siluetus: pradžioj per 8 sek., o po to per 6 ir per 4 sek. Šaulys be tam tikro susijaudinimo lygio nespės atlikti šią labai greitą, reikalaujančią žaibiškos reakcijos užduotį.
Taigi, pakartokime: bet kurios veiklos sėkmė labai priklauso nuo žmogaus psichofizinės būklės.
ĮKVĖPIMAS
Turbūt kiekvienas sportininkas bent kartą patyrė tą ypatingą, labai malonią būklę, kai viskas pradeda sektis tiesiog puikiai. Beje, lyg ir savaime. Be didelių pastangų.
Tokiu atveju krepšininkas pataiko beveik visus metimus, šaulio beveik visi šūviai kliudo „dešimtuką“, bėgikas skrieja lyg sparnų nešamas, boksininkas tampa priešininko smūgiams nepasiekiamas, o pats smūgiuoja žaibiškai.
Smegenys tuomet dirba nepriekaištingai, sprendimai, beje labai tikslūs, atsiranda ypač greit; kūnas tampa stiprus, vikrus ir paklusnus. Atsiranda ypatingas lengvumas, džiaugsmas, absoliutus pasitikėjimas savo galimybėmis. Sportininkas pradeda jausti, jog jis gali viską.
1970 m. sausį Vasilij Aleksejev pradėjo savo triumfo žygį link olimpinių medalių, pasiekdamas varžybose Velikije Luki iškart 3 pasaulio rekordus. Jo treneris po to pasakė, jog ypač stebino tas lengvumas, su kuriuo naujasis rekordininkas įveikė štangą.
Pasiekęs pasaulio rekordą greitojo čiuožimo 500 m. Nuotolyje čiuožėjas Valerij Muratov 1970 metais pasakė treneriui: „Nejaugi rekordas? O juk čiuožti buvo taip lengva ir nieko tokio aš lyg ir nedariau“. O viena stipriausių Australijos plaukikių Šein Gould po rekordinio 200 m. plaukimo pareiškė: „Tai pasirodė taip paprasta“ (1971).
Įdomu ir net mįslinga, ar ne – pasaulio rekordai ir lengvumo, net paprastumo jausmas? Kas čia per nuostabi būsena, kuriai esant viskas pradeda gautis taip paprastai ir sėkmingai?
Vladisjav Tretjak po pirmųjų mačų su Kanados profesionalais ledo ritulininkais rašė: „Ant manęs užplaukė kažkas tokio, kas žodžiais nepaaiškinama. Įkvėpimas, galbūt. Taip, tikriausiai, tą būklę geriausia vadinti įkvėpimu“ (1974).
O štai triskart olimpinio čempiono Viktoro Sanejevo mintys ir jausmai prieš lemiamą šuolį Monrealio Olimpiadoje: „Tuo momentu aš pajutau būseną, artimą susižavėjimui(?). Aš galėjau viską. Atrodė, mostelėsiu rankomis – ir nuskrisiu. Žinau: tai buvo įkvėpimas. Kiekvieno atradimo palydovas. Kiekvienos sėkmės. Kiekvieno rekordo!“ (1976).
Taip, būseną, apie kurią eina kalba, galima vadinti įkvėpimu. Bet kyla klausimas: kas yra tas įkvėpimas? Kas žinoma apie jį?
Apie jį parašyta nemažai, bet vis apibendrinti, nors ir įdomūs pasvarstymai. Sakoma, jog sąvoka „įkvėpimas“ gimė mene, jog „įkvėpimas nemėgsta lankyti tinginių“ ir t.t. Tai yra, apie įkvėpimą pasakyta mažai kas konkretaus, į ką būtų galima remtis sportininkams, norintiems sąmoningai iššaukti sau šią stebuklingą būseną.
O argi įmanoma sąmoningai sukelti įkvėpimą? Taip, įmanoma! Dar daugiau, būtina mokėti susikurti įkvėpimo būseną būtent tomis valandomis ir minutėmis, kada ji ypač reikalinga. Kada savo darbą privalai atlikti ypatingai gerai. Tai nėra originalus teiginys. Būtent panašiems tikslams teatre savo garsiąją sistemą sukūrė S.Stanislavskis.
Taigi, žodis lyg ir parinktas – „įkvėpimas“. Bet neskubėkime. Juk šiandien ta sąvoka bendrąją prasme tokia nekonkreti, kad sporte, kur daug kas vertinama labai tiksliai, vartoti tokią neapibrėžtą sąvoką būtų nepatogu, arba – netikslinga.
Tai ką daryti? Iš vienos pusės reikia išmokti varžytis esant įkvėpimui, iš kitos – neaišku, kas tai yra! Todėl nuspręsta terminą „įkvėpimas“ palikti meno veikėjams ir pabandyti suformuluoti tokią sąvoką, kuri likdama įkvėpimo „antrininke“ tuo pat metu būtų pakankamai konkreti ir tiktų naudojimui sporte.

[font="""] PAGRINDINIAI OPTIMALIOS KOVOS BŪSENOS (OKB)

[font="""] KOMPONENTAI[/font]

[font="""] Čia ir stabtelėsiu, nes ir taip daug vietos užėmiau. Je kažkam bus įdomu, galėsim pratęsti...[/font]
[font="""]Pagarbiai Egidijus.[/font]






[/font]


#11 Gytis

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 577 posts

Posted 26 August 2012 - 18:11

Man idomu, lauksiu tesinio.

#12 Wollenko

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 2,015 posts

Posted 27 August 2012 - 08:56

Labas. Labai idomu, lauksiu daugiau.

Prekybos katedra DeD

Apyvartos, opcionai ir klasteriai


#13 Masterforex-V Lietuva

    живет тут

  • VIP (LT)
  • PipPipPipPipPip
  • 4,306 posts

Posted 27 August 2012 - 09:34

Egidijau, ačiū už iniciatyvą ir puikią medžiagą. Ne vienas iš mūsų manau au seniai aptikome treiderio psichloginės, emocinės ir visos kitos būklės panašumus su sportininko, kovotojo , netgi kario būsena (pamenat, kažkada mūsų treideriai rašė :"Treiderio kelias ir kovotojo kelias. Kas tarp jų yra bendra?". Todėl susipažinti su Egidijaus pasiūlyta metodika, manau, privalu kiekvienam treideriui.
Dėl sunkiai pasiekiamų dalykų verta pasistengti, nes jie - patys geriausi!
Pagarbiai, Rasa

Mano brėžiniai

#14 ledinis

    прописался

  • VIP (LT)
  • PipPipPip
  • 56 posts

Posted 27 August 2012 - 16:38

Sveiki,
tikėjausi, kad mano siūloma tema kažką sudomins. Tik nemaniau, jog teigiamų atsiliepimų sulauksiu taip greit. Taigi, žengsime toliau.
Bet prieš tai, noriu perspėti, jog dar nesu išvertęs visos knygos. Šiuo metu galėčiau pateikti didesnę pusę, kurios pakaktų suprasti pagrindinius sistemos principus bei išmokti pritaikyti juos sau praktiškai. Kadangi nesu vertėjas, tai mano mėgėjiškas darbas vyksta gan lėtai. Bet tuo, ką turiu, pasidalinsiu. Jei turėsite kantrybės, sulauksite ir knygos likusios dalies. Aišku geresnis variantas - skaityti originalą. Tačiau mano ieškojimai internete rezultatų nedavė. Tiesa, tai buvo jau senokai. Taigi, jei kas nors rasite, prašau duoti žinią. Ieškoti reikėtų štai ko:
A.V.Alekseev
Preodolej sebia!
Rostov-na-Donu
Feniks 2006
(viskas - kirilica).
O dabar įdėsiu dalį, kur kalbama apie terminus ir apie objektus, su kuriais teks dirbti. Jei kažkas bus neaišku, stengsiuosi atsakyti. Jei kils noras taisyti, ar tikslinti terminus bei dar kažką, būsiu dėkingas už pagalbą.

PAGRINDINIAI OPTIMALIOS KOVOS BŪSENOS (OKB)
KOMPONENTAI
Po ilgų pirmaujančių sportininkų stebėjimų nuspręsta tą puikią būseną, kai viskas sekasi, pavadinti optimalia kovos būsena, sutrumpintai – OKB. Gali kilti klausimas, ar įvesdami naują sąvoką mes nekičiame rublį į dešimt kapeikų? Imkim ir išsiaiškinkim.
Sąvokos „optimalumas“, „optimizacija“ dabar plačiai naudojamos daug kur. Ir kiekvienoje veiklos sferoje turi visiškai konkretų turinį. Optimizuoti – reiškia pagerinti, bet ne aplamai, o tik tas konkrečias savybes, kurios ir nulemia sėkmingesnį užduoties sprendimą. Kita žodžio „optimalus“ reikšmė – geriausias. O jei geriausias, reiškia geresnis už buvusį iki šiol. Taigi, vartodami terminą „optimalus“ galime palyginti kokybę jai besivystant ir žengti nuo kažko, kas jau pasiekta prie labiau tobulo. Šiuo atveju – prie to psichofizinių procesų komplekso, kurį mes nutarėme vadinti optimalia kovos būsena.
Žodis „kovos“, manau nereikalauja ypatingo pagrindimo. Juk kalbama apie optimalią būseną dažniausiai varžybų metu, kai vyksta kova už pergalę. Taigi sportininkams žodis „kova“ suprantamas ir artimas.
Kad būtų dar aiškiau, palyginsime sąvoką OKB su kitomis sąvokomis, plačiai vartojamomis sporte. Kuo, pavyzdžiui skiriasi OKB ir savijauta? Savijauta suprantama kaip kompleksas subjektyvių jutimų, duodančių žmogui informaciją kaip funkcionuoja tuo metu jo organai bei sistemos. Sąvoka „savijauta“ artima sąvokai „bendroji sveikata“. Savijauta toli gražu ne visada parodo kaip lengvai pasieksime OKB. Neretai būna, kad būdamas labai geros savijautos sportininkas, deja, startuoja nesėkmingai. Ir atvirkščiai – nemažai atvejų, kai aiškiai negaluodamas atletas randa kelius pasiekti OKB ir nugali.
Dar vienas palyginimas. Sporto psichologijoje seniai žinomi terminai „starto karštinė“, „starto apatija“ (arba „priešstartinė karštinė“, „priešstartinė apatija“) ir „kovos būsena“. Karštinė – tai per didelis psichikos sujaudinimas, kuris dažniausiai kausto sportininką; apatija – nepakankamas sujaudinimas, apsnūdimas, nenoras kovoti. O kovos būsena – tai tas „aukso viduriukas“, kai sportininkas gali kovoti ypač gerai.
Tai kodėl siūloma vietoj „kovos būsena“ įvesti terminą „optimali kovos būsena“? Pagrindinė priežastis yra ši: viskas, kas parašyta apie kovos būseną, mano manymu, yra sudėtinga panaudoti praktikoje. Sudėtinga dėl to, kad darbuose apie kovos būseną dažniausiai pasakojama kas tai yra kovos būsena, kokios yra jos sudedamosios dalys. O sportininkui svarbu mokėti pasiekti reikalingą būseną. Jei nėra rekomendacijų, nurodančių kaip pasiekti kovos būseną, sportininkui būna sunku tą būseną pasiekti. Nors, žinoma, tam, kuris jau išmoko įvesti save į kovinę būseną pagal savo receptą, tikriausiai neverta mokytis OKB pagrindų.
Na, o kaip dera OKB sąvoka su sąvokomis „sportinė forma“, „sportinės formos pikas“? Vaizdžiai kalbant, sportinė forma – tai piramidė su gana plačiu pagrindu, o jos viršūnė ir vadinasi sportinės formos piku. O optimali kovos būsena – tai pats aukščiausias taškas tame sportinės formos pike. Štai kodėl taip sunku jį pasiekti, štai kodėl jis taip retai atsiranda pats savaime. Ir kol jį neįvaldysi, jis bus labai nepastovus.
Taigi, jei sportininkas nori pasirodyti kiek įmanoma geriausiai, ji privalo prieš varžybų pradžią įvesti save į optimalią kovos būseną ir išsaugoti ją iki kovos pabaigos.
Bet kaip sąmoningai iššaukti tokią būseną?
Tik praėjus tam tikram laikui, kartu su patirtimi, įėjimo į OKB procesas užims tik keletą minučių. O pradžioje, tam , kad išsiaiškinti šios būsenos esmę ir išmokti ją pasiekti, būtina reguliariai treniruotis. Taigi, neskubėdami išsiaiškinkime iš kokių komponentų ši būsena susideda. Bet prieš tai – nedidelis nukrypimas.
Kai ruošiamės į svečius, arba į teatrą, ar į kitą šventinį iškilmingą renginį, kiekvienas tam specialiai rengiamės: apsivelkame puošnesnius rūbus, apsiauname madingus batus, tvarkingai susišukuojame... Dėl ko tai darome? Nes norime atrodyti kuo geriau. Ir tos geriausios išvaizdos mes siekiame pagal modelį, kuris egzistuoja mūsų galvoje, mūsų sąmonėje – modelį „aš pačiame geriausiame variante“. Ir taip kiekvienas pagal savo supratimą.
Štai pagal analogišką principą ir sportininkai turėtų visiškai sąmoningai ir konkrečiai ruošti save savo šventei – varžyboms. O tam reikia savo sąmonėje turėti labai tikslų modelį savo geriausios varžybinės psichofizinės būsenos. Tą modelį aš ir vadinu „optimalia kovos būsena“ (OKB).
Reikia pastebėti, kad kiekvienam sportininkui OKB yra labai specifinė ir individuali. Todėl, kaip taisyklė, sportininkui A netinkami naudoti sportininko B optimalios kovos būsenos elementai. Jokios naudos iš to dažniausiai nebus. O štai pakenkti, beje netikėtai – gali.
Nors ir OKB kiekvienam sportininkui individuali, joje galima ir reikia išskirti tris pagrindinius komponentus, kurie yra bendri visiems.

PIRMAS KOPONENTAS – FIZINIS
Mes nusprendėme kalbėti paprastai apie sudėtingus dalykus, turėdami tikslą spręsti sporte praktines užduotis. Todėl, kad būtų patogiau, į žmogaus organizmą žiūrėsime kaip į mechanizmą susidedantį iš dviejų tarpusavy susijusių dalių.
Pirmoji dalis – galvos smegenys. Jų pagrindinė funkcija – suprasti ir planuoti sportinę veiklą. Antroji dalis – visi kiti kūno organai: raumenys, sąnariai, širdis, kraujagyslės, plaučiai, skrandis, žarnynas, inkstai, kepenys ir pan. Jų funkcija – fiziškai įvykdyti tai, ką suplanavo sąmonė galvos smegenyse.
Taigi, kelyje į OKB galvos smegenys – tai programuojančioji dalis, o visas likęs kūnas – vykdančioji. Šios dalys sudaro vieningą visumą – žmogaus organizmą.
Bet kurioje sistemoje, bet kuriame mechanizme, net pačiame paprasčiausiame, labai daug lemia vykdančiosios dalies būklė. Kartais – net viską. Jei, pavyzdžiui, puikiai veikia automobilio motoras, bet kėbulas tuoj subyrės, o ratai vos laikosi, tai tokia mašina toli nenuvažiuosi. Taip pat ir sportininkas. Jis gali „įkrauti“ į savo sąmonę, pavyzdžiui, tokią programą: peršokti 2, 30 m. į aukštį. Bet jei jo kojose nėra pakankamai jėgos, o šuolio technikoje daug trūkumų, tai, aišku, nieko jam neišeis. Jei ilgų nuotolių bėgiko širdis nepakankamai ištverminga, irkluotojo – nepakankamas plaučių gyvybinis tūris, šaulio – nestabili ranka, o šuolininkas į vandenį negali išlaikyti stovėsenos ant rankų, tai tokiems sportininkamsa dar per anksti siekti OKB. Jų organizmo vykdančioji dalis neparuošta realizuoti optimalią programą, nors ją (kaip idealą, kaip svajonę) visiškai galima susikurti savo galvoje, savo sąmonėje.
Kitaip sakant, tokių sportininkų OKB fizinis komponentas dar neparuoštas optimaliai veiklai.
OKB fizinis komponentas – tai visuma fizinių savybių ir atitinkamų jutimų organizme – pavyzdžiui, tokių kaip jėga, lankstumas, lengvumas, judrumas, atsipalaidavimas, lengvas ir gilus kvėpavimas, geras širdies darbas ir t.t. O šie jutimai priklauso nuo sportininko fizinio ir techninio pasiruošimo kokybės. Kuo geriau fiziškai ir techniškai pasiruošęs sportininkas, tuo didesnės jo fizinio OKB komponento galimybės.
Jei fizinis komponentas pasiekė savo optimumą, sportininkas tai pajunta subjektyviais jutimais (beje – gan savotiškais). Yra nemažai bėgikų, kuriems artėjant prie sportinės formos piko, prieš pasiekiant OKB atsiranda nuostabiai malonus jausmas – jiems bėgti pasidaro lengviau ir natūraliau negu eiti. Plaukikams tokiu metu paaštrėja „vandens jausmas“ – jis pasidaro „ypač greitas ir slidus“. Šauliai kalba apie visišką susiliejimą su ginklu. Žaidėjams atsiranda ypatingas „kamuolio jausmas“, kai kamuolys tampa neįprastai paklusnus futbolisto kojoms ar krepšininko rankoms.
Fizinius jutimus lengviau „sugauti“ ir įsiminti nei, sakykim, psichinius. Kiekvienas sportininkas turi gerai žinoti jutimus, sudarančius jo OKB fizinį komponentą. Tai „sprogstantys raumenys“ metikams, kūno lengvumas šuolininkams į vandenį, „suakmenėjimas“ šauliams ir t.t. (Štai, pavyzdžiui, kaip suformulavo savo fizinius jutimus ieties metikas D.: „Rankos šiltos, minkštos, elastingos. Dešinė ranka staigi kaip žaibas. Kojos stiprios, greitos, laisvos. Kūnas kietas, stangrus“.
Beje, reikia ne tik žinoti panašius fizinius jutimus, bet ir mokėti sąmoningai juos savyje iššaukti, kai to reikalaus situacija. Visgi stebėjimai ir apklausos rodo, kad daugelis sportininkų nemoka pakankamai aiškiai įsivaizduoti savo OKB fizinio komponento reikiamus elementus. Iš vienos pusės todėl, kad atmintis išlaiko toli gražu ne visus tuos naudingus jutimus, kurie atsiranda treniruotėse ir varžybose. Kita vertus sportininkai neišmokyti specialiai įsiminti naudingus fizinius jutimus ir visiškai neišmokyti fiksuoti tiksliais žodžiais viską, ką naudingo pastebi savo būklėje per varžybas ir treniruotėse.
Viename interviu garsusis ledo ritulininkas Viačeslav Fetisov į korespondento klausimą: „Ar vedate dienoraštį?“ – atsakė taip: „Dabar graužiuosi: atsisėdau rašyti knygelę, o bloknotuose tokie išsiblaškę užrašai! Daug ką tenka pasitikslinti pas draugus. Ir prisimenu išminčių žodžius: pats blyškiausias rašalas geriau už pačią ryškiausią atmintį. Čia aš – jauniems, kurie tik žengia į didįjį sportą (1989). Labai verta įsidėmėti šį didelio meistro patarimą!
Taip pat verta žinoti, kad atmintis ne visada sugeba savaime išlaikyti patirtus pojūčius ir pergyvenimus, o kartais elgiasi gan klastingai – žmogus nenorom įsimena ilgam laikui tai, ką reikėtų kuo greičiau pamiršti (sakykim nemalonius pojūčius po traumos ar patirtą išgąstį). Štai todėl taip svarbu orientuoti save į tą gerą, teigiamą, naudingą, ką pergyvename kaupdami sportinę patirtį. Ir būtinai užrašykite dienyne tuos jutimus kiek galima tikslesniais žodžiais, kaip tai padarė minėtas diskininkas („ranka staigi, kaip žaibas“). Panašūs užrašai padės išstumti iš atminties visa tai, ką reikėtų užmiršti. Peržiūrinėdamas dienoraštį prieš treniruotes, o ypač prieš varžybas, sportininkas atgaivina atmintyje visus naudingus fizinius jutimus, pergyventus seniau. Tai jam gerokai palengvina samoningą reikiamų fizinio OKB komponento detalių iššaukimą. Žinoma, jei tiktai peržiūrinėsim kad ir labai naudingus ir tikslius užrašus, organizmo vykdančioji dalis (kūnas) nepasieks optimalaus darbingumo ręžimo. Bet užrašai padės raštingai suplanuoti ir teisingai atlikti atatinkamą apšilimą bei treniruotę.
Didis apšilimo menas!
Deja, ne taip dažnai sportininkai ir treneriai moka pasinaudoti visomis apšilimo galimybėmis. O jis gali padėti ne tik tapti lanksčiu, lengvu, greitu, tiksliu, bet ir drąsiu, pasitikinčiu, ryžtingu, susijaudinusiu, ramiu ir t.t. Teisingas apšilimas varžyboms gali parengti ne tik kūną, bet ir smegenis. Juk daugeliu atvejų kelias į optimalią psichinę būseną eina per tiksliai surastus ir teisingai panaudotus fizinius jutimus. Paprastas pavyzdys: tereikėjo vienam boksininkui pakilti į ringą ne lėtu žingsniu, o lengvai užbėgti laipteliais, ir iš karto pakilo jo psichinis tonusas ir aktyvumas kovoje.
Yra sportininkų, kurie įvertina savo pasiruošimą varžyboms grynai pagal savo fizinius jutimus, atsirandančius apšilimo metu. Vienas gimnastas sakė, kad tikrina savo būklę darydamas „kryžių“ ant žiedų. Jei ramiai išlaiko „kryžių“ 10 sek., reiškia yra geros formos. Iškart atsiranda maloni nuotaika ir pasitikėjimas savo jėgomis. O pasitikėjimas, kaip žinia, tai jau psichinė kategorija – gan svarbi siekiant sėkmės.
Mūsų laikais neleistina apšilinėti „aplamai“ – tik tam, kad pasiekti gerą fizinę savijautą. Kiekvienas sportininkas turi žinoti tikslias būklės, kurią jis turi pasiekti, charakteristikas. Ir to siekti ne bendruoju, o tikslingu apšilimu. Kalbant,pavyzdžiui, apie plaukikus, tai sportininkui K. Pagal OB fizinį komponentą rankos po apšilimo turi tapti „atpalaiduotos, šiltos, stiprios, klusnios“, kojos – „atpalaiduotos, šiltos, stiprios, stangrios“, o kūnas – „šiltas, ištįsęs, aptakus, slystantis“. O štai kokios fizinė savybės turi būti dziudistei G.: rankos – „stiprios, kibios, greitos, sprogios“, kojos – „stiprios, lengvos, reaktyvinės“, kūnas – „stiprus, plasatiškas, stangrus, atsipalaidavęs, jautrus“.
Apšilimą galima laikyti užbaigtu tik tada, jei pasiekėme visas planuotas savybes. Šiuolaikiniai sportininkai privalo išmokti apšilimo metu sąmoningai iššaukti savyje bet kokis fizinius jutimus, reikalingus jų pasirinktoje sporto šakoje.
Praktika rodo, kad fizinis komponentas – labai svarbi sudėtinė OKB dalis. Tačiau turint tik puikią fizinę savijautą bei techninį paruošimą sėkmingai dalyvauti varžybose (ypač – atsakingose) beveik neįmanoma.

ANTRAS KOMPONENTAS – EMOCINIS

Sporte dažnai naudojama sąvoka „emocinio susijaudinimo lygis“. Tas lygis gali būti aukštas, žemas, vidutinis ir t.t. Emocijų įvairovei ribų nėra. Bet dėl patogumo jos skirtomos į dvi dideles grupes. Pirmąją sudaro teigiamos emocijos, kurios padeda mums gyvenime ir veikloje. Pavyzdžiui – džiaugsmas. Antrojoje grupėje – neigiamos emocijos, trukdančios mums beveik visais gyvenimo atvejais. Labiausiai paplitusi emocija – įvairiausių formų baimė, nuo lengvo nerimo iki paniško siaubo.
Nors baimė, kaip taisyklė, trukdo sėkmingai dalyvauti varžybose, galima atrasti kuriozišką pavyzdį, kai ši neigiama emocija padėjo. 17-metis australų palaukikas Stiv Holland, pasiekęs du pasaulio rekordus – 800 ir 1500 m. nuotoliuose - mėgsta plaukti, kai būna kiek susijaudinęs. Jis išvysto „baimės greitį“, -taip jis vadina savo metodą. Stivas pasakė, kad rekordų siekė įsivaizduodamas, jog jį persekioja didžiulis ryklys. Gal tai ir juokinga, bet iš tikrųjų – labai rimta, su šypsena aiškino Stiv. Kartą aš stebėjau žuvytes akvariume ir pastebėjau staigų jų plaukimo pagreitėjimą, kai tik aš pabelsdavau į akvariumo stiklą. Jos sprukdavo dėl išgąsčio. Aš mąsčiau apie tai ir kurį laiką abejojau, kad galėčiau plaukti greičiau, jei išsigąsčiau. Po to aš kelis kartus pabandžiau įsivaizduoti, kad mane vejasi ryklys. Ir rezultatas buvo labai geras (1976).
Bet grįžkime prie sąvokos emocinio susijaudinimo lygis. Tai suprantama kaip tam tikra jaudulio jėga, kuri veikia žmogų. Jei jaudulys stiprus, sakoma – aukštas emocinio susijaudinimo lygis. Kai nusiraminama, galima konstatuoti, kad emocinio susijaudinimo lygis nukrito. Ši sąvoka leidžia vertinti žmogaus pergyvenimus, sprtininko – taip pat.
Labai svarbu suprasti, kad sportinė veikla vyks sėkmingai tik esant optimaliam emocinio susijaudinimo lygiui. Šis esminis dalykas dažnai pamirštamas. Tik nedaugelis sportininkų sąmoningai iššaukia savyje tą emocinio susijaudinimo lygį, kuris optimalus jo treniruotei ar varžyboms.
Galima pateikti pavyzdį iš stendinio šaudymo. Pradžioj buvo neaišku, kodėl sportininkas vienoje serijoje numuša visas 25lėkšteles, o po 20-30 minučių tuo pačiu ginklu ir šoviniais, esant tokiam pat orui, daro 2-4 klaidas. Kas pasikeitė per tokį trumpą laiką? Stebėjimai parodė, kad netolygus šaudymas serijose didele dalimi atsiranda dėl emocinė būklės pasikeitimo. Žinoma, įtakos turi ir dėmesio sukaupimas, bet ir dėmesys gerokai priklauso nuo emocinio susijaudinimo lygio. Kalbant apie fizinį krūvį, tai , palyginus su psichiniu, jis šiame sporte nedidelis.
Kaip išmatuoti emocinio susijaudinimo lygį? Gydytojui (ir ne tik) paprasčiausia – suskaičiuoti pulso dažnumą. Senovėje gydytojai, buvo priversti naudotis tik jiems prieinamais metodais ir vien tik skaičiuodami pulsą sugebėdavo pažvelgti tiesiog žmogui į sielą.
Kartą didį senovės gydytoją Abu Ali Ibn-Siną (Aviceną) pakvietė į turtuolių namus, kur vienintelis sūnus ir paveldėtojas tiesiog nyko akyse. Pagal eilę požymių ir ligonio elgesį Avicena įtarė, kad negalavimo priežastis – meilė. Tą įtarimą reikėjo patvirtinti. O jaunuolis kategoriškai atsisakė atsakinėti į klausimus. Tada Avicena, užčiuopęs jo pulsą, tęsė pokalbį ir lyg tarp kitko pradėjo minėti įvairių moterų vardus. Ir staiga pulsas ryškiai padažnėjo – jaunuolio staigus jaudulys, pasireiškęs pulso padažnėjimu, padėjo sužinoti mylimos merginos vardą. Tokiu pat būdu išmintingas gydytojas, vardindamas miesto rajonus ir gatves, sužinojo, kur gyvena ta mergina – paminėjus teisingą pavadinimą, pulsas padažnėdavo.
Taip pagal pulsą Avicena nustatė tikrą ligos priežastį ir įkalbėjo jaunuolio tėvus, kad neprieštarautų tai santuokai, kurią jie anksčiau draudė, nes sūnaus išrinktąją laikė neverta jų turtingo įpėdinio.
Šiuolaikiniams sportininkams ir jų vadovams nebūtinas toks pulsometrijos menas. Bet kiekvienas privalo mokėti skaičiuoti pulso dažnį jam patogioje kūno vietoje: ant riešo, miego arterijos, smilkinio, ant kairės krūtinės pusės. Tik nereikia, matuojant pulsą, pirštu užspausti kraujagyslę per stipriai, kad paskui nereikėtų stebėtis, kodėl nejaučiame pulso. Pagal taisykles ant riešo įdubimo, kur yra kraujagyslė, iš viršaus lengvai uždedami trys pirštai: smilius, vidurinysis ir bevardis. Švelniai pirštais nesunkiai užčiuopiamas pulso taškas, net jei jis silpnas.
Sporte taupant laiką daugelis skaičiuoja pulsą per 10 sek., daugindami gautą skaičių iš 6 ir gauna pulso dažnį per minutę. Kai nereikia didelio tikslumo galima skaičiuoti pulsą per 6 sek. Vistik priimtiniausia pulsą skaičiuoti per 15 sek., nes taip pasiekiamas didesnis tikslumas.
Pulso dažnio skaičiavimas – geras ir patogus metodas objektyviai vertinti emocinio susijaudinimo lygį, ypač tose sporto šakose, kur tai labai reikalinga.
Pavyzdys. Skaičiuojant šaulių-stendininkų pulsą prieš kiekvieną seriją ir po jos, bei lyginant gautus duomenis su šaudymo rezultatais pavyko pastebėti gan įdomų dėsningumą.
Užrašai buvo tokie:
25 21
32 – 34 26 – 23 ir t.t.
7, 8, 21, 24
Jie reiškė štai ką: prieš šaudymą pulsas per 15 sek. buvo 32 dūžiai, iškart po serijos – 34 dūžiai, o rezultatas – numuštos visos 25 lėkštelės. Sekanti skaičių kombinacija rodo, kad pradžioj pulsas buvo – 26, po šaudymo – 23 dūžiai, o rezultate – numušta tik 21 lėkštelė, nenumuštos 7, 8, 21 ir 24-ta lėkštelės. Taip pavyko nustatyti kokiam pulsui esant (reiškia ir kokiam emocinio susijaudinimo lygiui esant) šis sportininkas šaudo gerai ir kada – blogai.
Tuo pačiu dar kartą įsitikinau kad žmogaus organizmas – tai save reguliuojanti sistema. Štai atėjo sportininkas prie šaudymo aikštelės, į kurią įžengs po 5 -10 min. Ir kurioje dabar šaudo jo varžovas. Šiuo metu šaulio pulsas apie 96 – 100 dūžių/min. Aikštelė atsilaisvino ir sportininkas neskubėdamas eina prie ugnies linijos, iki šaudymo lieka 2 – 3 min. Dabar jo pulsas apie 120 dūžių/min., nors pats sportininkas nieko specialiai nedarė, kad pakeltų savo emocinio susijaudinimo lygį. Ir štai teisėjas garsiai paskelbia: „Serija dvidešimt penki! Start!“ Štai nuo šio momento pulsas pradeda tvinksėti optimaliu dažnumu šiam sportininkui (jei jis, aišku, pasiruošęs varžyboms gerai) – 140 dūžių/min.
Štai kodėl taip svarbu įvertinti emocinio susijaudinimo lygį ne 5 – 10 min. prieš varžybas ir ne prieš pusvalandį, o tik einant į startą. Tik tada pagal pulsą galima nustatyti kiek arti ar toli sportininkas nuo optimalaus jam emocinio susijaudinimo lygio.
Pulso ritmo pastovumas liudija apie emocinio susijaudinimo stabilumą ir tai yra svarbu šaudyme. Ypač gerai, jei stendiniame šaudyme emocinis susijaudinima lėtai ir tolygiai auga serijai besibaigiant. Paaiškinimas yra toks: organizmas, dažnėjant pulsui, neleidžia pasireikšti natūraliam nuovargiui, serija juk užtrunka apie 18 – 22 minutes. Jei pulsas į pabaigą retėja, reiškia šaulys nuvargo. Tada klaidos padažnėja.
Ne aš vienas manau, kad būtina skaičiuoti pulsą ir gautus duomenis lyginti su sportiniais rezultatais. Apie širdies ritmo dažnumo ryšį su šaudymo sėkme rašo, beje, geras penkiakovininkas N. Tatarinov: „Ugnies linijoje aš visada skaičiuodavau pulsą ir užsirašydavau į dienoraštį. Ir štai kas gaunasi: jei pulsas 11 – 12 / 10 sek., mano rezultatas, kaip taisyklė būdavo 196 – 197. Pulsui esant 13 -15 / 10sek., rezultatas 192 – 194. Pulsas 16 – 18 / 10 sek., rezultatas – 190. Matyt prieš šaudymą labai svarbu, kad pulsas būtų žemas (1972).“
O štai ką apie pulsometriją rašė SSSR fechtavimo rinktinės vyr. treneris L.V. Saičiuk ir pedagogikos mokslį kandidatas V.S. Keller, analizuodami finalinę kovą tarp V. Putiatino (1967 m. pasaulio čempionas) ir G. Svešnikovo (1966 m. pasaulio čempionas): „Daug ką parodo tas momentas, kai sportininkai kviečiami į kovą. Per tą laiką G. Svešnikovo pulsas nuo 100 /min. (30 sek. iki iškvietimo) pakilo iki 170 /min. V. Putiatino būklė praktiškai nesikeitė ( 106 /min. likus 30 sek. iki iškvietimo ir 115 /min. iškvietimo metu)... G.Sviešnikovo pulsas turėjo aiškią tendenciją – kilti, ir tik po dviejų sėkmingų dūrių pradėjo kristi. To priežastis – sportininko mintis (vėliau jis pats tai patvirtino), kad V.Putiatinas jau „sudėjo ginklus“. Tačiau sekantį dūrį atlikęs V. Putiatinas privertė ieškoti naujų techninių-taktinių būdų siekti pergalės, ko pasekoje – pulsas vėl pradėjo kilti. Laimint 4 – tąjį dūrį G. Svešnikovo pulsas buvo 180 /min. Netgi po kovos, kai sportinikas sėdėjo ir dalinosi įspūdžiais daugiau kaip minutę pulsas liko 170 – 180 /min.
V. Putiatino pulsas rodo aiškią jo psichinės būklės pusiausvyros stoką. Staigūs pulso dažnio šokinėjimai 140 – 175 / min. ribose ir žemėjimo tendencija į kovos pabaigą rodo, kad sportininkui trūko pasitikėjimo, o jo nervinė-psichinė būklė dažnai kaitaliojosi”. Šią svarbią kovą V. Putiatinas pralaimėjo 1:5. Panašių pavyzdžiių yra daug.
Nors pulso skaičiavimas – labai patogus ir paprastas metodas, apsiriboti vien juo – neteisinga. Iš kitų metodų ko gero labiausiai patogi odos elektrovaržos registracija. Fotoapaarato dydžio prietaisu per keletą sekundžių galima nustatyti emocinio susijaudinimo lygį. Tereikia, kad sportininkas, sausai nušluostęs beverdžio ar viduriniojo piršto pagalvėlę, lengvai 2 – 3 sek. paspaustų ja prietaiso daviklį. Rodyklė parodo prakaito išsiskyrimo lygį. Pagal šiuos parodymus skaičiuojamas emocinio susijaudinimo lygis.
Deja, ne visoms sporto šakoms ši metodika tinka. Šuoliuose į vandenį prietaisą galima naudoti tik 1,5 – 2 min. iki šuolio. Veliau sportininkas eina ant tramplino, o jo emocinio susijaudinimo lygis vis keičiasi. Ir kaip rodo stebėjimai - jaudulys dažniausiai didėja.
Galima daryti išvadą, kad pulso skaičiavimas – labiausiai patogus būdas vertinant savo jaudulį. Orientuodamasis pagal pulsą sportininkas gali siekti sau optimalaus emocinio susijaudinimo lygio, gali įvesti save į reikiamą būseną prieš pat startą.
Kam reikalingi tokie objetyvūs duomenys apie jaudulį? Praktika parodė, kad subjektyvus savo būklės vertinimas labai dažnai būna klaidingas. Sportininkui sėdint ir nejudant atrodo, kad jis yra ramus, o tuo metu jo širdis muša 120 kartų per minutę dažnumu. Kokia čia ramybė? Arba atvirkščiai, sportininkas mano, kad jis jaudinasi, o jo pulsas – retas ir silpnas. Ir tai dažniausiai liudija, kad nervų ir kraujotakos sistemos kovai nepasiruošusios.
Patyrę sportininkai, rimtai žiūrintys į psichinį pasiruošimą, visada žino savo „kovinį“ pulsą ir moka pasiekti sau optimalų emocinio susijaudinimo lygį.
Pavyzdžiui, jei šauliui optimalus pulso dažnis – 130 /min., tai jis vienu ar kitu būdu pirmiau pasieks savo optimalų emocinio susijaudinimo lygį, o tik po to po to pradės šaudyti. Žinoma, tai nereiškia, kad visą varžybų laiką pulsas bus tik 130 /min.; svyravimai galimi, bet pageidautina – nedideli, sakykim tarp 126 ir 134 /min. Ir kuo mažesnis tas svyravimų koridorius, tuo geriau sekasi šaudyti.
Gaila, bet pulsometrijos metodas naudojamas nepakankamai. Gal dėl nemokėjimo, gal dėl jo reikšmės nesupratimo. Vienas sportininkas, kai jam buvo paaiškinta, kaip svarbu yra skaičiuoti pulsą, pareiškė: „Vistiek neskaičiuosiu! Ar aš koks ligonis?“
Žinoma, yra sportininkų, kurie gali apsieiti be tokio skaičiavimo. Kartu su sportine patirtimi atsiranda subjektyvūs, bet vistik gana tikslūs jutimai, kurie signalizuoja apie pasiektą optimalų emocinio susijaudinimo lygį. Štai vienas gana garsus sunkiaatletis blauzdos raumenyse tokiais momentais pajunta šiurpuliuką; kitas – pradeda mėšlungiškai žiovauti; trečiasis sportininkas skrandžio srityje jaučia ypatingą laisvumą ir lengvumą. Vienam imtynininkui pasiekus optimalų emocinio susijaudinimo lygį priešininkas pradeda atrodyti gerokai mažesnis, o stendinio šaudymo atstovei apie tokį lygį signalą duoda savotiškas apatinių dantų niežtėjimas.
Panašūs jutimai, jei jie tikrai parodo, kad pasiektas optimalus emocinio susijaudinimo lygis, yra labai vertingi, nes jie yra labai geras orientyras sportininkui. Juk vėliau, panaudojus įvairius psichinės savireguliacijos metodus galima juos savyje iššaukti sąmoningai ir tokiu būdu pasiekti reikalingą psichinio susijaudinimo lygį varžybose.
Pabrėžtina, kad artėjant prie optimalaus emocinio susijudinimo lygio organizme vyksta teigiami pokyčiai. Daugelis elgesio elementų vyksta automatiškai, jų nebereikia specialiai apgalvoti. Sportininkas į daug ką pradeda reaguoti akimirksnu, negalvodamas ir visada labai tiksliai. Šauliai-stendininkai sako, kad „vamzdis pats gaudo taikinį“, ir tai vyksta lyg ir savaime, o ne dėl sąmoningo judesio. Toks ypatingai svarbus jutimas – „viskas vyksta savaime, be ypatingų pastangų“ – daugelyje sporto šakų ir yra pagrindas norint lengvai pasiekti aukštų rezultatų. Būtent dėl to ir reikia mokėti pasiekti sau optimalų emocinio susijaudinimo lygį.
Tas optimalus lygis gali pasireikšti gana įvairiai. Nuo aukščiausios, beveik nepakenčiamos įtampos – kaip, pavyzdžiui, keliant štangą, - iki paprasčiausios geros nuotaikos, kuri taip pat rodo kažkokį tai nervų sistemos susijaudinimo lygį.
„Anglai turi seną gerą tradiciją – rinkti „metų menedžerį“. Tai daro sporto žurnalistai. 1973 metais jie vienbalsiai išrinko Bobą Stoką, antros lygos futbolo komandos vadovą. Jo klubas sensacingai iškovojo Anglijos Taurę. O prieš tai, kol Stokas ėmėsi treniruoti „Sanderlendą“, komanda buvo patyrusi 10 (!) pralaimėjimų iš eilės.
Po jo atėjimo klubas laimėjo 10 (!) rungtynių, beje dešimtoji pergalė (prieš „Lidsą“)pasiekta Taurės finale. Gal Stokas turi kažkokį „pergalių receptą“? Absoliučiai jokio, - atsako jis. Viskas taip paprasta. Aukštų pasiekimų paslaptis, manau, yra... geroje nuotaikoje. Todėl ir stengiuosi, kad mano auklėtinių nuotaika visada būtų tinkamame lygyje. Jei pats to nesugebu padaryti, prašau pagalbos pas žmones, kuriems tai yra profesija. Jei komandoje gera nuotaika, ją neįmanoma nugalėti.
Kai kas gali pasakyti: didelis jau čia gudrumas! Didelis ar nedidelis, bet labia svarbus – psichologinis pakilimas bet kuriame klube padeda siekti rezultatų. Ir nebūtinai futbole.
Apie geros nuotaikos reikšmę kalbėjo ir tituluotasis ledo ritulio treneris A.V.Tarasov. Vieną iš psichinio stabilumo priežasčių savo komandoje jis matė tokią: “mūsų ritulininkai sugeba treniruotis daug ir … linksmai! Sėkmė ateina pas stipriuosius. Ir pas tuos žmones, kurie šypsosi. Tik taip!”
Ką čia bepridursi? Gal tik tai, kad šiuolaikinis sportininkas varžyboms turi ruoštis ne tik fiziškai, techniškai, taktiškai. Jis dar būtinai privalo išmokti savarankiškai sureguliuoti savo psichinę būklę, nepriklausomai nuo situacijos mokėti iššaukti savyje gerą nuotaiką. Ir kiek galima dažniau šypsotis. Bet ne įtemptai ir kreiva šypsena, o nuoširdžiai. Tai tikrai didis mokėjimas – su nuoširdžia šypsena įveikinėti visokius sunkumus. Patyrimas rodo, kad tokio nelengvo meno galima išmokti.
Nors emocinio susijaudinimo lygis ir yra OKB šerdis, stebint sportininkus, nustatyta, jog būna, kad labai gerai fiziškai ir techniškai paruoštas, būdamas optimaliame emocinio susijaudinimo lygyje sportininkas vistiek pralaimi. Kodėl taip atsitinka?

TREČIAS KOMPONENTAS - MĄSTYMAS

Terminas mąstymas čia vartojamas kiek sąlyginai, nes tiek fizinis, tiek emocinis OKB būsenos komponentai visada vienaip ar kitaip turi ryšį su mąstymu. Pavyzdžiui tokios fizinės savybės, kaip „švieži raumenys“, „sprogūs raumenys“ – tai ne tik fiziniai, bet ir emociniai, ir mąstymo jutimai. Taip pat apmąstoma ( gali būti apmąstoma) kiekviena emocinė būsena.
Vistik stebėjimai rodo, kad yra tokių OKB elementų, kuriuos tikslinga išskirti į atskirą – mąstymo procesų grupę.
Stebint sportininką, einantį į startą, dažnai galima matyti: jo raumenys tiesiog „žaidžia“, kvėpavimas gilus, lengvas, reiškia fiziškai jis jau yra optimalioje būsenoje. Ir emocinio susijaudinimo lygis visiškai tinkamas artėjančiai kovai – irgi optimalus. Lyg ir visko užtenka pergalei. Deja, ne, nesigauna... Ir kodėl gi? Odėl, kad trūksta tikslios veiksmų programos, tinkančios šioms kovos sąlygoms.
Kas gi būdinga sportininkams, neturintiems tikslios veiksmų programos? Jie elgiasi įvairiai, tačiau turi vieną bendrą dalyką: jaudulys neaišku dėl ko, o tiksliau – nepakankamas susikaupimas, kai reikia atlikti konkrečius veiksmus tuo momentu. Jų mintys ir jausmai, kaip sakoma, „skraido“.
Tokia būklė skiriasi ir nuo starto karštinės ir nuo starto apatijos. Todėl geriausia ją vadinti startiniu išsiblaškymu. Ši psichinė disharmonija gali atsirasti ne tik esant optimaliam emocinio susijaudinimo lygiui. Žymiai dažniau ji pasitaiko tiek esant per dideliam susijaudinimui, tiek – apatijai.
Pamokantį startinio išsiblaškymo pavyzdį pateikia puiki gimnastė Natalija Kučinskaja. XIX Olimpiadoje Mexiko jai reikėjo kuo geriau atlikti pratimus ant buomo, kad komanda laimėtų varžybas. Ir štai, netgi ruošdamasi atraminiam šuoliu, sportininkė mintyse vis kartojo visiškai kitą programą – pratimų ant buomo programą. Žinoma, tai buvo klaida, - sako N. Kučinskaja, - šuolis visiškai nepavyko (1976).
Bet sakykime, kad užduotis artimiausioms varžyboms jau gerai apgalvota ir tiksliai suformuluota. Ar to pakaks pergalei? Dar ne! Dabar dar reikia visiškai tam susikaupti. O tiksliau – susikaupti į elementus, į tuos svsrbiausius punktus, nuo kurių priklauso užduoties sprendimo sėkmė.
Apie dėmesį. Ką reikia žinoti apie dėmesio sukaupimą? Pirmiausia – kuo susikaupimas didesnis, tuo geresnis rezultatas – tai bendras dėsningumas daugeliui veiklos sričių.
Antra – visiškas susikaupimas į ką nors automatiškai padeda atsiriboti nuo supančios aplinkos, nuo bet ko pašalinio. Susikaupęs žmogus lyg ir sako: „ Netrukdykit man dirbti darbą, kurį aš darau“.
Ir trečia – reikia žinoti, kad žmogus nesugeba susikaupti vienu metu į du skirtingus objektus – tokią retą savybę turi labai nedaug kas.
Štai kodėl neverta imtis dviejų darbų vienu metu – pavyzdžiui skaityti laikraštį ir klausytis radijo. Jei jūs atidžiai skaitote, radijo „triukšmas“ tik dirgina smegenis. O jei jūs įsiklausote į tai, kas girdisi iš radijo, tai, nors ir jūsų akys bėga per tekstą, atmintyje nieko nelieka. Taigi, geriau dirbti vieną darbą, bet gerai, negu keletą vienukart, bet blogai.
„O kaip gi Julijus Cezaris? – paklaus daugelis. Juk jis vienu metu galėjo ir skaityti, ir rašyti, ir klausytis, ir duoti įsakymus.“ Manau, kad jis tai darė ne vienu metu, o greitai perkeldavo savo dėmesį nuo vieno darbo prie kito. Tai irgi puiki savybė. Ir tas , kuris tai sugeba, suspėja padaryti labai daug. Galiausiai, jei tas žymusis Romos imperijos veikėjas iš tikro galėjo vienu metu atlikti keletą darbų, tai didžioji dauguma iš mūsų visgi nesame julijai cezariai. Mums reikėtų specialiai mokytis, kaip susikaupti į vieną dalyką. Ir šią labai svarbią savybę reikia treniruoti kasdien.
Daugelis sportininkų nukenčia nuo to, kad nesugeba maksimaliai susikaupti varžybų metu bei „atsijungti“ nuo visko, kas trukdo. Tokius sportininkus iš vėžių gali išmušti bet koks dirgiklis, bet kokia pašalinė pastaba (kuri ne visada būna draugiška).
Puikų susikaupimo pavyzdį pateikia K.S. Stanislavskis savo knygoje „Artisto darbas su savimi“. Beje, joje labai daug naudingų dalykų gali rasti (ir randa) sportininkai:
„Maharadža rinko sau ministrą. Paskelbė, kad ims tą, kuris kuris apeis miestą miesto siena su dideliu indu iki viršaus pripiltu pieno, bet nepralies nei lašo. Daugelis bandė, o pakeliui jiems trukdė šūksniais, gąsdinimais, blaškymais, ir jie praliedavo pieną. „Čia ne ministrai“, - sakė maharadža. Bet štai žengė dar vienas. Nei šūkavimai, nei gąsdinimai, nei gudrybės neatitraukė jo akių nuo perpildyto indo.
„Šaudykit!” - įsakė valdovas.
Šaudė, bet tai nepadėjo.
„Tai ministras“ – pasakė maharadža.
„Ar girdėjai, kaip šūkavo?“ – paklausė jo.
„Ne“
„Ar matei, kaip tave gąsdino?“
„Ne, aš žiūrėjau į pieną“.
„Ar girdėjai šūvis?“
„Ne, valdove, aš žiūrėjau į pieną“.
Ir nors pavyzdys paimtas iš indų pasakos, jame labai taikliai parodoma, kaip padidėja žmogaus galimybės, jei jis maksimaliai sukaupia savo dėmesį.
Žinoma, skirtingos sporto šakos reikalauja ugdyti skirtingas dėmesio rūšis.
Pavyzdžiui, kulkiniame šaudyme visiškas susikaupimas – pagrindinis sėkmės laidas. Kaip liudijo Tokijo Olimpiados sidabrinis prizininkas Š.M. Kveliašvilis, to pratimo nugalėtojas amerikietis Gery Anderson taip „pasinėrė į šaudymą“, kad po paskutinio šūvio, jau tapęs olimpiniu čempionu, keletą minučių negalėjo „grįžti“ į realų pasaulį: nesidžiaugė dėl pergalės, nesuprato draugų sveikinimų, jo žvilgsnis kažkur klaidžiojo, o veido išraiška – visiškai abejinga. Tik praėjus kuriam laikui sportininkas grįžo į įprastinę, normalią būseną.
Šis pavyzdys jau neiš pasakos, o visai realus ir labai gerai parodo maksimalaus dėmesio sukaupimo galimybes – kuo jis sukauptas labiau, tuo aukštesnis tos veiklos, kuria žmogus užsiima, efektyvumas, tuo didesnis jo atsiribojimas nuo įvairių trukdymų.
Didelis susikaupimas prieš pradedant judesį reikalingas sunkiojoje atletikoje, šuoliuose į vandenį, gimnastikoje, dailiąjame čiuožime ir ktose „techninėse“ sporto šakose. O štai, sakykim futbolistai, turi naudoti visas dėmesio rūšis: visiškai susikaupti, jei reikia mušti baudinį, greitai perkelti dėmesį nuo vieno žaidėjo prie kito ir dar – į kamuolį, jei atakuojami varžovų vartai. Tai vadinama dėmesio paskirstymu.
Sugebėjimą dėmesį sukaupti tik į tą veiklą, kuria užsiimi, reikia sistemingai ugdyti. Sėkmei pasiekti reikia vieno: reguliariai treniruoti dėmesį naudojant spec. pratimus, ugdančius susikaupimą.
Kiekvienas patyrė, kad skaitydamas neįdomią knygą girdi viską, kas darosi aplink, - dėmesys išsiblaško įvairiausiomis kryptimis. Bet jei pasitaiko įdomi knyga, tai dėmesys taip „įsisiurbia“ į ją, kad galima pamiršti apie viską pasaulyje, pavyzdžiui, apie tai, kad arbatinukas su vandeniu jau seniai užvirė. Todėl išvada atsiranda pati savaime: dėmesys pats nukrypsta į tai, kas įdomu.
Tačiau gyvenime daugybė neįdomių dalykų, kuriais užsiimti reikia rimtai. Tokiais atvejais rekomenduojama elgtis šitaip: prieš pradedant neįdomią veiklą, ją reikia sąmoningai susieti su tokiomis mintimis ir jausmais, kurie visada yra įdomūs, malonūs.
Pavyzdžiui kūno kultūros studentui reikia mokytis biochemiją, nors jis visiškai to nenori. Bet jei pradėti galvoti, kad nuo angliavandenių apykaitos organizme labai priklauso žmogaus jėga ir ištvermė, tai kiekvieną sportuojantį tokie dalykai turėtų sudominti.
Vertėtų gerai įsisąmoninti: prieš imantis kiekvieno darbo (ypač – neįdomaus) labai svarbu susikurti teigiamą nuostatą, kad šį darbą reikia dirbti labai dėmesingai. Kuo labiau sukauptas dėmesys, tuo didesnis veiklos naudingumo koeficientas, tuo mažiau laiko sugaišime. Kai dėmesys išsiblaško, produktyvumas mažėja, padidėja broko procentas.
Ir dar patarimas – žiūrėkite į kiekvieną darbą tik kaip į įdomų – tam verta panaudoti ir kai kuriuos grynai „technikos“ pratimus, padedančius ugdyti susikaupimą. Jų esmė – valingas dėmesio išlaikymas ties kokiu nors reiškiniu ar daiktu.
1.Paimkite laikrodį su sekundine rodykle ir stebėkite rodyklę neatitraukdami žvilgsnio tiek sekundžių, kiek sugebėsite. Patirtis tokia, kad dauguma sugeba išlaikyti dėmesį į judančią rodyklę ne daugiau 20 – 40 sek. Treniruojantis galima palaipsniui pasiekti 1 – 3 min. rezultatą. Jei pratimo atlikimo metu dėmesys nukrypsta bent akimirkai – pratimas neatliktas, reikia pradėti iš naujo.
Pasiekę kažkokį tai sau maksimalų laiką, kurį jūs galite nepertraukiamai sutelkti dėmesį į rodyklę, pabandykite pakartoti tą savo laiką 3 – 4 kartus paeiliui, darydami 10 – 20 sek. pertraukėles. Tokius pratimus naudinga kartoti keletą kartų dienoje, ypač prieš miegą, kai smegenys yra nuvargę ir susikaupti sunku. Jei nugalėsite nuovargį, tai reikš, kad pasiekėte aukštą dėmesio sukaupimo lygį.
Maždaug po mėnesio kasdieninių treniruočių turėtumėte pajėgti išlaikyti dėmesį, nukreiptą į sekundinę rodyklę 4 – 5 minutes. Tada galima pereiti prie labai lėtos – minutinės rodyklės stebėjimo, trunkančio tokį pat laiką. Išlaikyti sukauptą dėmesį 5 minutes – labai geras rezultatas.
2.Dar Leonardas da Vinči patarinėjo savo mokiniams įdėmiai įsižiūrėti į kokį nors daiktą, užmerkti akis ir užsimerkus, neskubant įsivaizduoti jį su visomis detalėmis. Po to vėl pažiūrėti į tą daiktą ir patikrinti, kiek vaizdinys skiriasi nuo orginalo. Didis menininkas ir mokslininkas šį pratimą laikė labai naudingu dėmesio lavinimui ir rekomendavo jį daryti tiek dažnai, kiek tik leidžia laikas, siekiant , kad vaizdinys visiškai atkartotų orginalą.
3.Ankstesnįjį pratimą galima atlikti derinant jį su judesiu: įsižiūrint į ką nors darykite lėtą įkvėpimą, lyg tai „siurbtumėte“ į savo smegenis, į savo atmintį tai, į ką sukauptas dėmesys; iškvėpkite dar lėčiau ir tuo metu užsimerkę, mintyse atkurkite vaizdą, kokį matėte prieš keletą akimirkų.
Paprastai, jei kalbama apie susikaupimą, dauguma sieją šį mąstymo procesą su savotišku psichiniu įsitempimu. Taip, tikrai, susikaupimą dažnai lydi subjektyviai juntama psichinė įtampa. Bet sporte tokia įtampa dažniausiai tik trukdo. Iškart po to, kai įsitempia veido raumenys – suraukti antakiai, stipriai sučiauptos lūpos – nevalingai įsitempia ir daug kitų raumenų. Sportininkas pasidaro įsitempęs, susikaustęs. Ir tai visada trukdo jam.
Įdomius savo stebėjimus pasakojo Olimpinis sprinto čempionas V.Borzov po savo pergalės II Europos uždarų patalpų čempionate: „Aš supratau, kad Hirštas iš Vokietijos mane atakuos. Taigi, pusfinalyje nusprendžiau „pažaisti“ su juo. Specialiai pralošiau jam finiše apie metrą. Planavau taip: dabar jis, pamatęs, kad gali mane įveikti, stengsis iš paskutiniųjų. O tai trukdo laisvam bėgimui. Prieš finalą vokietis į mane žiūrėjo išplėtęs akis. Nusiteikinėjo. Tegul... Vidury distancijos aš prisivijau jį ir matau, kad jis įsitempė, pakėlė pečius. Na, manau, viskas aišku, sutvarkytas. Toks susikaustęs jis niekaip nefinišuos. Ir tikrai, aš jį lengvai aplenkiau (1971).
Darom išvadą: sporte labai svarbu atlikti daug ką – tame tarpe maksimaliai susikaupti be įtampos.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kurio pamiršti negalima – kaupimosi trukmė. Sportininkas (sunkiaatletis, šaulys, šuolininkas, rutulio stūmikas, disko metikas ir pan.) turi tiksliai žinoti, koks kaupimosi laikas jam optimalus. Prailginus ar sutrumpinus tą laiką, rezultatai dažniausiai pablogėja. Daugeliu atvejų per ilgas kaupimasis veda prie karštligiškų geriausio varianto ieškojimų. Taigi, tas per ilgas kaupimasis tik rodo nepakankamą pasitikėjimą savimi. Na, o jei kaupsimės per trumpai, tai ves prie skubotumo ir tai rodo priešvaržybinės patirties trūkumą.
Norint sužinoti sau optimalų kaupimosi laiką ( o jis labai individualus, nors kiekviena sporto šaka turi savo dėsningumus), patogu pasinaudoti chronometru. Paprašykit, kad treneris ar draugas chronometru bent 20 – 30 kartų fiksuotų jūsų pasiruošimo trukmę. Tada palyginkite tą laiką, kurį skiriate susikaupimui su rezultatais rungtyje. Tikriausiai pastebėsite priklausomybę tarp pasiruošimo laiko ir rezultato. Nustatyta, kad šuolininkui į vandenį optimalus kaupimosi laikas – nuo 5 iki 7 sek. (galimi individualūs kelių sek. nukrypimai, dažniau - ilgėjimo kryptimi).
Galima apsieiti be chronometro – daugelis sportininkų remiasi savo vidiniu laiko jutimu. Tai irgi priimtina, ypač jei kaupimosi laikas tikrai tampa optimalus.
Į ką nukreipti susikaupimą? Tai tikrai rimtas klausimas. Nes OKB mąstymo komponente reikia atskirti du dalykus. Pirmas – tikslas, antras – priemonės tikslui pasiekti.
Sakykim, kad šauliui lemiamu momentu reikia pataikyti ne blogiau kaip į „dešimtuką“ – toks yra galutinis tikslas. O tam, kad pasiekti jį, reikia pasirūpinti visišku rankos stabilumu, labai švelniu ir rūpestingu gaiduko nuspaudimu, bei eile kitų technikos elementų – tai yra priemonėmis tikslui pasiekti.
Tam, kad rezultatas būtų pasiektas dažniausiai reikia visą dėmesį skirti ne pačiam tikslui, o priemonėms, padedančuoms jį pasiekti. Kodėl? Priežastis paprasta, ji minėta jau anksčiau, mūsų dėmesys negali tuo pačiu metu būti sukoncentruotas į du objektus. Todėl jei dėmesį nukreipsime į tikslą, tai nepakankamai kontroliuosime priemones, kuriomis to tikslo siekiame. Ir rezultatas, nepaisant geriausių norų, bus blogesnis, nei tikėjomės.
Praktika rodo, kad tik labai retais atvejais aistringas noras pasiekti tikslą padeda sportininkui mobilizuotis ir automatiškai sureguliuoja jo veiklos optimalų lygį. Žymiai dažniau nuostata „pergalė – bet kokia kaina“ duoda visai priešingą rezultatą.
Štai todėl yra žalingi tokie nekonkretūs trenerio nurodymai: „pasistenk, pasistenk!“, „tu privalai!“ ir pan. Jie tik įneša chaosą į pasiruošimą sunkiai kovai. Nors specialiūs tyrimai neatlikti, bet manau, kad tik retas sportininkas po tokio nuteikimo pilnai mobilizuosis. Daugumai tai tik trukdys.

Taigi, susumuokime. Optimali kovos būsena susideda iš trijų komponentų: Fizinio, emocinio ir mąstymo. Šių komponentų procentinė svarba skirtinga kiekvienoje sporto šakoje bei kiekvienam sportininkui individualiai. Jei šauliui stendininkui fizinis komponentas sudaro apie 10 proc., emocinis - 70 proc., mąstymas – 20 proc., tai sunkumų kilnotojui tie skaičiai bus apie 50, 40, 10. Matyt ne veltui tarp stipruolių ir atsirado toks posakis: „Mažiau galvosi – daugiau kelsi“. Tai, žinoma, juokai, bet posakis parodo mąstymo specifiką, būdingą kai kuriems sportininkams. O iš tikrųjų, keliant štangą, reikia labai ir labai galvoti.

OKB VARIANTAI

Šiai dienai - tiek.
Pagarbiai. Egidijus.
P.S. Nežinau, ar gerai dozuoju informaciją. Jei pageidaujate, galiu įdėti viską, ką turiu iškart. Arba dar labiau smulkinti, kad būtų laiko "suvirškint".












Posted Image

#15 Masterforex-V Lietuva

    живет тут

  • VIP (LT)
  • PipPipPipPipPip
  • 4,306 posts

Posted 27 August 2012 - 18:50

Pavyko surasti "pažintinį" knygos tekstą, t.y. 15 psl knygos.
Attached File  alekseejev.doc (112.5K)
Number of downloads: 11

Taip pat knygą .djvu formatu:
Attached File  Алексеев А.В.,Преодолей себя.rar (3.31MB)
Number of downloads: 13
Dėl sunkiai pasiekiamų dalykų verta pasistengti, nes jie - patys geriausi!
Pagarbiai, Rasa

Mano brėžiniai





1 user(s) are reading this topic

0 members, 1 guests, 0 anonymous users


Real Time Economic Calendar provided by Investing.com.