Jump to content


Nemokama pradinukų mokykla   3 Masterforex-V Knygos  

Market Leader (Lietuva)  

 

Sąmoningas ir pasąmoninis treidingas


56 replies to this topic

#46 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 17 March 2013 - 08:25

22
Atleidimas - ne ginklas
Egzistuoja daugybė nukrypimų, susijusių su atleidimu. Tai tendencijos, susijusios su tuo, kad atleidimas – tai priemonė, užtikrinanti patogesnę poziciją arba užimti viršesnę poziciją nei priešininkas. Tai pasireiškia patarimuose - „Nesistenkite suvesti sąskaitų, atleiskite savo priešams ir būsite aukščiau už juos“. Po tokiomis frazėmis slypi mintis, kad atleidimas tarnauja kaip keršto įrankis. Bet toks atleidimo būdas neturi nieko bendra su išlaisvinančiu atleidimu.
Gydomasis atleidimas – ne toks jau sudėtingas ir sunkus dalykas. Reikia būti tik pasiruošusiam atsisakyti nuo visokių norų nuteisti. Reikalingas tik noras panaikinti visas skolas be jokių sąlygų ar išlygų. Bet dažniausiai mums sunku ryžtis atleidimui, nes norisi kalti žmogų prie gėdos stulpo, kaltinti savo skriaudėją. Mums rodosi, kad kol mes galime vertinti kitus, tol jaučiame pranašumą prieš juos. Dažnai net jaučiame pasitenkinimą, kai yra motyvas pagailėti savęs.
Gydomuoju atleidimu mes “panaikiname“ kito žmogaus klaidą, bet ne todėl, kad nusprendėme parodyti kilnumą ar širdį, padaryti paslaugą, ne todėl, kad moraliniu atžvilgiu esame aukščiau arba privertėme nusikaltusį sumokėti už padarytas skriaudas, bet todėl, kad suprantame pačios skriaudos beprasmiškumą. Tikrasis atleidimas galimas tik tada, kai sugebame įsisąmoninti ir emociškai priimti tą faktą, kad nebuvo ir nėra nieko tokio, kas reikalautų mūsų atleidimo. Ir aukščiau visko - mes neturime teisti ir neapkęsti.
Mes darome didelę klaidą, kai nekenčiame žmogaus dėl jo paklydimų, kai teisiame jį ir priskiriame atitinkamai žmonių kategorijai, supainiodami žmogaus asmenybę su jo elgesiu, kai mintyse nustatome „kainą“, kurią jam reikia sumokėti, kad užsitarnautų jūsų pagarbą, palankumą. Kai žmogus atleidžia, jis iš karto jaučiasi laimingesniu, sveikesniu, ramesniu.

Klaidos „nedaro“ mūsų
Dvasines žaizdas sukelia ne tik kiti žmonės, bet ir mes patys. Mes plakame save apgailestavimais, sąžinės graužimu, varome save į kampą abejonėmis dėl savo gebėjimų ir jėgų, pernelyg jaučiame kaltę. Savęs kaltinimas ir apgailestavimas – ne kas kita, kaip bandymas gyventi praeityje, o per didelis kaltės jausmas atspindi siekimą praeityje ištaisyti klaidą arba tai, ką pavadinome klaida.
Mes produktyviai naudojame savo emocijas tuo atveju, jei jos padeda reaguoti atitinkamai dabartinio momento realios situacijos aplinkybėms. Kaip neturime galimybių sugrįžti į praeitį, taip neturime galimybių savo jausmais tinkamai reaguoti į praeitį. Todėl tai, kas įvyko, geriausia „nurašyti“, uždaryti, pamiršti. Reikšmę turi tik dabartinė kryptis ir tikslas.
Vienintelis, ką galime padaryti dabartyje – įsisąmoninti praeities klaidas. Ištiesinti kelią praeityje ne mūsų jėgoms. Pavojingas dalykas – nekęsti ir teisti save dėl praeities klaidų.
Būtų didesnė klaida painioti savo veiksmus su AA, darant išvadą, kad jei pasielgėme tokiu tai būdu, priskirti save tam tikrai savybių kategorijai. Klaidos susijusios tik su mūsų veiksmais. Kalbėdami apie savo klaidas, reiktų naudoti veiksmą atspindinčią veiksmažodžio formą, o ne daiktavardį, kuris apibūdina daiktą ir tuo pačiu priskiriamos tam tikros vidinės savybės. Pavyzdžiui, jei sakote „Aš patyriau nesėkmę“, - tai tuo pačiu prisipažįstate padarę netikslumą, kurį galima ištaisyti ateityje susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms. Jei sakome „Aš nevykėls“, kalba eina ne apie tai, ką padarėte, bet apie tai, kas (jūsų nuomone) jus apibūdino, kokiu jūs tapote. Toks vertinimo būdas tik įtvirtina klaidas ir nesėkmes, paversdamas charakterio bruožų komponentais.
Todėl visada naudinga prisiminti, kad jūs darote klaidas, o ne klaidos „daro“ jus.

Kas nori būti sraige?
Yra viena rekomendacija šių emocinių traumų gydymui. Norint gyventi pilnavertį gyvenimą, turime ramiai pripažinti, kad nesame pilnai apsaugoti nuo galimų nemalonumų ir būti pasiruošusiam ištverti juos. Daugeliui reikalinga storesnė „emocinė oda“, bet kietas kiautas nereikalingas niekam. Mes visada turime dvi galimybes: užsisklęsti savo kiaute ir gyventi kaip sraigė arba išsaugoti tam tikrą pažeidžiamumą, bet gyventi pilnavertį gyvenimą.
Sraigę sunku sužeisti. Jos kiautas saugo, bet toks izoliuotas gyvenimas reiškia, kad nėra patiriami emociniai stresai, nežinomi gyvenimo malonumai. O reikia tik išmokti atsipalaiduoti, atmesti negatyvias emocijas, išmokti teisingai atleisti, - ir užsisenėję randai pradės nykti. Stenkitės gyventi aktyvų pilnavertį gyvenimą, nesislėpkite kiaute dėl smulkių nuoskaudų, nesiilgėkite praeities, mylėkite ateitį. Tada ateitis nepabėgs nuo jūsų.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#47 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 25 March 2013 - 08:59

23
11 skyrius
Jūsų tikroji esmė
Asmenybė – tai kažkas paslaptingo, kurią lengva pamatyti, bet sunku aprašyti. Tai, kas vadinama asmenybe – tai kūrybinio individualumo išorinis liudijimas ir pilnai išreikštas tikrasis Aš. Kuo patrauklūs maži vaikai. Visai ne tuo, ką jie veikia, žino ar moka kažką, o tuo, kad jie save įsivaizduoja ypatingais. Kiekvienas mažylis – Teigiama asmenybė. Jokio lengvabūdiškumo, apsimetimo. Savo kalboje, kuri susideda iš verkimo ir mimikų, jie išreiškia tikruosius jausmus ir sako tai, “ką galvoja”. Čia nėra vietos gudravimui ir apgaulei. Mažylis sąžiningas savo emocijose. Tam tikru laipsniu tai galima pavadinti tikru taisyklės “būk pats savimi” įsikūnijimu. Jis neturi saviraiškos sunkumų, nes yra pilnai atsipalaidavęs.

Negatyvios informacijos nauda ir žala
Kai kalbame apie tikrą asmenybę, norima pasakyti, kad žmogus sugebėjo atskleisti savo kūrybinį potencialą, savo tikrąjį Aš. Silpna asmenybė to nesugebėjo. Tokio sąstingio simptomų daug. Tai drovumas , nesugebėjimas būti pačiu savimi, padidėjęs varžymąsis, neryžtingumas, kaltės kompleksas, dirglumas, nemokėjimas sutarti su žmonėmis.
Negatyvi informacija paprastai yra priemone apsisaugoti ir pavojaus signalas. Jis tarsi sakytų : “Dėmesio. Jūs suklydote. Darykite kitaip”. Jo tikslas “pataisyti”kursą arba pakeisti judėjimo tempą, bet jokiu būdu nestabdyti. Negatyvi informacija skirta dėmesio atkreipimui į tai, kas reikalauja koregavimo. Jei neigiamos informacijos eina per daug arba jūsų mechanizmas per daug jautrus, tai vietoje korekcinės reakcijos atsiranda stabdymas. Perteklinė neigiama informacija ir stabdymas eina kartu. Perdėtas reagavimas į neigiamą informaciją arba kritiką reiškia, kad mes ne šiaip sau “nukrypome nuo kurso”, bet visame kame klystame.
Kada pastebime, kad mūsų AA išraiškos maniera neteisinga, mes kažkodėl nusprendžiame, kad saviraiška klaidinga, kad siekti tikslo, laimės neverta.
Eksperimentais įrodyta, kad tokių negalavimų kaip mikčiojimas priežastis yra pernelyg stipri vidinė kontrolė. Pašalinus atitinkamais būdais vidinės kontrolės įtaką ir savikritiką, o tuo pačiu jaudinimąsi, žmonės nustojo mikčioti.

Per didelės pastangos prilygsta pavojui
Žmonėms galima padėti, išmokius juos atsipalaiduoti, įtikinus juos, kad kuo didesnės pastangos, susijusios su įtampa, tuo labiau sau kenkiama, kad nereikia pernelyg stengtis nepadaryti klaidos. Toks stengimasis yra viena iš neigiamos informacijos pasireiškimo formų. Jos pasėkoje atsiranda susikaustymas ir dėl to neteisinga elgsena. Per didelis stengimąsis ir pavojus yra giminingi, nes abu susiję su nerimu dėl galimų nesėkmių ir klaidų, baime apsirikti, per didelėmis sąmoningomis pastangomis viską padaryti teisingai.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#48 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 05 May 2013 - 13:38

24
Ką galvoja apie mane kiti?
Priežastinį –pasekmės ryšį tarp negatyvios informacijos ir mūsų vertinimo nesunku pakeisti. Iš aplinkos mes pastoviai gauname įvairaus pobūdžio informaciją. Šypsena, surauktas veidas ir daugybė kitų pritarimo ar smerkimo požymių praneša mums, kaip mes veikiame, ar teisingai elgiamės, ar pataikome į tikslą. Bet kurioje situacijoje yra santykis tarp kalbančiojo ir klausančiojo, tarp “aktoriaus ir žiūrovo”. Jei žmogus neturi savybių suprasti ir kūrybiškai reaguoti į signalus, yra sakoma, kad jis nejautrus, užsidaręs ar abejingas. Tada netenkama ryšio su aplinka ir socialiniame plane tampate niekam nebeįdomūs.
Bet negatyvi informacija gali suvaidinti kūrybinį vaidmenį tik tuo atveju, jei ji veikia automatiškai, spontaniškai, nesąmoningumo lygmenyje , o ne sugalvota sąmoningai. Jei esame susirūpinę, ką pagalvos kiti, pernelyg stengiamės patikti, vadinasi negatyvus atgalinis ryšys kenčia dėl esminių trūkumų, jūs pernelyg susirūpinęs savimi ir kaip taisyklė patiriate nesėkmes. Apie tai liudija siekimas pastoviai kontroliuoti kiekvieną savo poelgį, žodį ar veiksmą ir todėl yra stabdomas jūsų Kūrybinis Aš. To pasėkoje apie save pradedate galvoti blogiau, negu yra iš tikro.

“Sąžinė daro mus bailiais”
Sąžinė – auklėjimo procese įgytas negatyvaus atgalinio ryšio mechanizmas, susijęs su etika ir morale. Jei sukaupta informacija atitinka visuomenės normas, kas yra “gerai ir blogai”, o pats mechanizmas ne per daug jautrus, o pragmatiškas, tada sąžinė yra “reikalingas mechanizmas”, išlaisvinantis nuo būtinybės pastoviai spręsti, ar teisingai elgiamės. Tokiu atveju sąžinė savo vaidmenį atlieka automatiškai pasąmoniniu lygmeniu.
Bet kartais sąžinė būna neteisi. Viskas priklauso nuo gėrio ir blogio supratimo. Jei jūsų įsitikinimai nesutampa su egzistuojančia realybe, tai sąžinė nuves į šalį nuo teisingo kurso link nepageidaujamo tikslo, susijusio su rūpesčiais ir įvairiais nemalonumais.
Sąžinė turi padėti surasti laimę, padidinti produktyvaus gyvenimo sugebėjimus. Bet kad sąžinė taptų ištikimu vedliu, esminė atrama turi būti tiesa.
Daug žalos mums padaro bandymai iš moralinių pozicijų spręsti klausimus, su morale neturinčius nieko bendro. Jei vaikystėje jus dažnai varžė, gėdino, išjuokdavo arba bausdavo, kai jūs stengdavotės išreikšti savo mintis, tokiu atveju formuojasi įsitikinimas, kad reikšti idėjas, siūlyti ar aplamai daug kalbėti – negerai. Sulaikydami “blogas emocijas”, tuo pačiu sulaikote kūrybines emocijas. Jausmų negalima skirstyti į blogus ir gerus, o tik atitinkančius arba neatitinkančius aplinkybėms. Dažniausiai bailiais tampa žmonės, kurie linkę būti nuošalyje. Jie abejoja, ar iš viso yra verti padėties visuomenėje, rūpinasi, kad aplinkiniai nepagalvotų, jog stengiasi save parodyti naudingoje šviesoje.
Jaudinimasis prieš auditoriją – baimės pavyzdys. Tai vaikiškos baimės būti nubaustam už bandymus išsakyti savo nuomonę pavyzdys. Tokie dalykai nuo vaikystės atrodo reikalaujantys bausmės. Auditorijos baimė parodo tokių reiškinių, kaip užguitumas, susilaikymas, saviraiška, universalų charakterį.

Nustokite save plakti
Jei jūs priklausote tai grupei žmonių, kurie nelaimingi dėl susikaustymo, jums būtina sąmoningai ir atkakliai mokytis atpalaiduoti stabdžius. Reikia priversti save būti mažiau atsargiais ir apdairiais, kabinėtis prie saves, išmokti kalbėti ir veikti spontaniškai, o ne ilgai galvoti ties kiekvienu žodžiu ar poelgiu. Kelias į tikslą yra tarp pernelyg didelio ir nepakankamo susilaikymo.
Jei dažnai kenčiate dėl per didelio pasitikėjimo ir daug rizikuojate ir papuolate į situacijas dėl neapgalvotų ir skubotų veiksmų, - greičiausiai jums trūksta susilaikymo faktoriaus. Todėl reiktų dažniau galvoti apie pasekmes iki to, kai ką nors nusprendžiate.

Pratimas Nr.5
1. Nesistenkite iš anksto numatyti, kaip išreikšti savo mintį. Paprasčiausiai pradėkite kalbėti, pakalbio metu improvizuokite. Jūsų vidinis mechanizmas parinks reikiamus žodžius.
2. Neplanuokite į priekį ir ilgai negalvokite prieš pradėdami veikti. Veikite ir darykite pataisas judėjimo metu, duokite laisvę savo “autopilotui”.
3. Nustokite save kritikuoti bet kokia proga. Jei tuo užsiimama nepertraukiamai, diena iš dienos, tai nieko, išskyrus žalą, nebus. Išmokite laiku sustoti.
4. Išmokite kalbėti garsiau nei įprastai. Įdėkite į savo balsą daugiau pasitikėjimo. Nereikia šaukti ar kalbėti pakeltu balsu, tiesiog reikia mokytis kalbėti garsiau nei įprastai.
5. Neslėpkite nuo žmonių savo jausmų, kurie yra malonūs jums. Užguitas žmogus bijo reikšti jausmus, galvodamas, kad jis gali būti neteisingai suprastas.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#49 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 13 May 2013 - 03:28

25
12 skyrius
Geriau už raminamuosius vaistus
Paskutiniu metu įvairūs raminamieji vaistai tapo populiarūs, nes kuriam laikui nuramina, atstato dvasinę pusiausvyrą, sumažina nervinę įtampą, bet nėra pajėgūs pakeisti egzistuojančių faktų. Negatyvūs dirgikliai niekur nedingsta. Ankstesniuose skyriuose buvo kalbama apie laimę, buvo sakoma, kad mūsų jausmai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, o yra požiūrių, reakcijų, vertinimų rezultatas.

Kaip išmokti tvardytis?
Įsivaizduokite, kad patogiai įsitaisius ir skaitant knygą, suskamba telefonas. Dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių - tai tik signalas, dirgiklis, kuriam esate pasiruošęs paklusti. Kaip taisyklė, jūs net nesusimąstydami ir nepriimdami specialaus sprendimo, reaguojate: atsikeliate ir einate prie telefono. Išorinis dirgiklis sugebėjo jus išjudinti. Aukščiau parašytomis eilutėmis norima pasakyti, kad neprivalote reaguoti į telefono skambutį. Jį galite ignoruoti, likdami patogiai įsitaisę ir toliau skaityti knygą. Įsivaizduotiokite, kad jūs toliau skaitote knygą visai nereaguojate į skambutį. Įsisąmoninate skambučio signalo buvimą, bet esate tam abejingas ir nepaklūstate jam. Reikia įsisąmoninti tą faktą, kad skambutis kaip signalas neturi valdžios jums. Jūs turite galimybę susikurti naują įprotį nereaguoti į šį signalą. Atkreipkite dėmesį į tai, kad atsisakydami reaguoti, jūs nededate tam pastangų, nesipriešinate, nekovojate. Paprasčiausiai nieko nedarote, ramiai susilaikote nuo to, į ką anksčiau reaguodavote.
Lygiai taip , kaip esame išmokę automatiškai reaguoti į telefono skambutį, taip pat išmokstame atsakyti į įvairius dirgiklius iš išorės. Tokių dirgiklių mūsų aplinkoje yra daug. Pavyzdžiui, vieni bijo pašalinių, nes vaikystėje buvo liepiama laikytis toliau nuo nepažįstamų žmonių \”Neimk saldainių iš svetimo dėdės”, “Nesėsk į svetimo automobilį”\. Vaikams vengti nežinomų žmonių – vertinga reakcija. Bet dauguma, būdami suaugę, vis tiek jaučiasi susikaustę svetimų žmonių aplinkoje. Yra ir daugiau dirgiklių, kurie veikia kaip signalas, kuris sukelia baimę, nerimą, norą gelbėtis pabėgant. Tai yra sąlyginis refleksas, į kurį galima išmokti nereaguoti, išlaikant ramybę. Taip kaip pavyzdyje su telefonu, susidurdami su negatyviais dirgikliais, galime sau kartoti: “Telefonas skamba ir tegu sau skamba. Aš neprivalau atsakyti.”
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#50 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 19 May 2013 - 18:55

26
Aš jaudinsiuos tik rytoj
Gali taip atsitikti, kad sąlyginio reflekso išgyvendinimo procese kai kam iš pradžių bus sunku ignoruoti signalą, ypač, jei jis atsiranda netikėtai. Tokiose situacijose galima pasiekti rezultato, atidedant reakciją į tą signalą. Atidėta reakcija nutraukia automatizmą. Čia naudingas patarimas “skaičiuoti iki dešimties”, jei skaičiuojama lėtai. Jūs negalite pajusti susidirginimo ar baimės, kai jūsų raumenys atsipalaidavę. Todėl, jei sugebate atidėti susijaudinimą kuriam laikui, tai jūsų jėgoms yra ir pakeisti sąlyginį refleksą.

Aš - geizeris?
Mums kiekvienam reikalinga slėptuvė - ramus kampelis savyje, panašus į okeano gelmę, kuri visada yra rami, nepajudinama, net siaučiant didžiausioms audroms ir uraganams paviršiuje. Šis poilsio kambarys, susikurtas vaizduotėje, sugeba nuimti įtampą, psichologinius stresus, atstatyti jėgas, susidoroti su kasdieniniais rūpesčiais.
Kiekvieno iš mūsų viduje yra kažkoks slaptas centras, panašus į centrinį tašką, kuris lieka ramybės būsenoje. Panašiai kaip besisukančio rato ašis. Jums reikia tik atrasti šį centrą savo viduje ir kartas nuo karto eiti ten pailsėti, atstatyti jėgas ir papildyti gyvybinės energijos atsargas. Galima vaizduotėje susikurti savo “poilsio kambarį” su mėgstamomis spalvomis , kvapais, apstatymu ir t.t. Jame galite bet kada apsilankyti, kai netenkate jėgų, pusiausvyros. Mūsų nervų sistemai reikalingas poilsis.
Reikia turėti galvoje tai, kad mūsų automatiniam mechanizmui didžiausią įtaką daro ne žodžiai, o įvaizdžiai, turintys konkrečią simboliką. Reiktų įsivaizduoti save geizeriu, kai iš galvos išeina “emocinio garo” perviršis ir sumažėja nervinė įtampa.

Nekovokite su “vėjo malūnais”
Kai mes pasiruošę savo Sėkmės Mechanizmui duoti naują užduotį, jį pirmiausia reiktų apvalyti nuo buvusios problemos likučių, kurie gali būti perkelti į naujas situacijas. Dėl šių problem būtų pateikiamas neteisingas sprendimas, o taip pat neteisingas atsakymas.
Visos knygos metu mes kalbėjome apie adekvatų reagavimą, apie reakcijas mus supančios aplinkos fone. Žmogus yra ne pasyvus, bet aktyvus viso šio proceso dalyvis. Mes reaguojame ne šiaip sau dėl būtinumo, paklusdami einamuoju momentu išoriniams faktoriams. Mes siekiame kažkokio savo nusistatyto tikslo. Mes patys ir numatome kelią į tai. Tik po to mes reaguojame į aplinkybes, kurios iškyla kelyje į tikslą.
Jei reakcija į negatyvią informaciją nepriartins prie norimo tikslo, tai nėra būtinumo reaguoti aplamai. Ir, jei mūsų reakcija nuveda į šoną nuo numatyto kurso, tai teisinga reakcija būtų susilaikymas nuo bet kokios reakcijos.
Kai ignoruojame”telefoninį skambutį”, mes palaikome vidinio stabilumo būseną. Toks vidinis stabilizatorius neleidžia mūsų mėtyti gyvenimo audrose, nukrypti nuo kurso, išvesti iš pusiausvyros.
Atskiras atvejis, kai žmogus reaguoja neadekvačiai aplinkybėms, yra įprotis reaguoti tik į mūsų fantazijose esančius rūpesčius ir nemalonumus. Taip daugelis susikuria “vėjo malūnus”, su kuriais iš visų jėgų kovoja, panaudodami visą emocinių pergyvenimų arsenalą. Prie iš tikro esančių neigiamų faktų prisideda ir mūsų fantazija. Susijaudinę, mes vaizduotėje dažnai piešiame juodomis spalvomis, o po to reguojame į neigiamus įvaizdžius, tarsi tai egzistuotų iš tikro. Jūs tur būt prisimenate, kad mūsų nervų sistema nepajėgi atskirti tikrojo jausminio patyrimo nuo susikurto ryškiomis spalvomis vaizdinio.
Priešpastatyti šiems nerealiems dirgikliams mes galime ne savo veikimą, bet visišką neveikimą. Teisinga reakcija į fantastinius vaizdinius yra pilnas jų ignoravimas. Išanalizuokite savo aplinką, kas egzistuoja faktiškai ir spontaniškai reaguokite tik į realybę. Atidžiai stebėkite visa, kas vyksta apie jus. Tokia reakcija atitiks faktus ir išgalvotas pasaulis nedarys įtakos.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#51 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 02 June 2013 - 18:37

27
Pirmosios pagalbos priemonės
Žemiau išvardintos rekomendacijos galėtų tapti pirmosios pagalbos priemonėmis:
ü Atsiminkite , kad vidinis nerimas arba jausmas, priešingas ramybei, beveik visada yra perdėtos reakcijos į dirginančius signalus pasekmė;
ü Praktikuodami „telefoninio skambučio“ ignoravimą, susikuriate „vidinį trankvilizatorių“, sudarote psichologinį skėtį tarp savęs ir dirgiklio;
ü Praktikuodami įprasto reagavimo pratęsimą, išsivaduojate iš įpročio perdėtai reaguoti, ištrinate senus sąlyginius refleksus;
ü Atsipalaidavimas – natūralus trankvilizatorius, kuris eliminuoja bet kokį reagavimą;
ü Mintyse susidarykite prieglobstį ir kiekvieną kartą, kai reikia nusiraminti, apsivalyti nuo emocijų, keliaukite ten;
ü Nustokite kovoti su „vėjo malūnais“. Emociškai reaguokite tik į tai, kas realiai yra čia ir dabar, visa kita palikite be dėmesio;
ü Įsivaizduokite save tvirtai ir ramiai sėdintį, kai tuo tarpu jūsų kolega pyksta ir kunkuliuoja. Įsivaizduokite save įvairiose skirtingose situacijose praeityje, kurios jus anksčiau išvesdavo iš kantrybės, tik dabar nereaguojant, išsaugant ramybę ir savigarbą.

13 skyrius
Krizė ir kūrybinis potencialas
Yra kategorijos žmonių, kurie skirtingai reaguoja į tas pačias gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui yra studentai, kurie kuo puikiausiai atlieka užduotis auditorijoje, bet visiškai pasimeta egzamino metu.
Tos žmonių kategorijos viena nuo kitos skiriasi tik susiformavusiais įpročiais reaguoti į krizines situacijas. Jei jūsų reakcija atitinka kritinei situacijai, tai krizė gali pridėti jėgų, tvirtumo, išminties, kurios įprastomis sąlygomis nepasireiškia. O iškreipta reakcija gali atimti ir tuos sugebėjimus, kuriuos visada turėjote.
Kad nepasimesti krizinėse situacijose, reikia:
1. Išsiugdyti meistriškumą tokioms sąlygoms, kai nėra spaudimo ir stiprių skatinančių motyvų;
2. Išmokti ne gynybinės, bet puolamosios, netgi agresyvios reakcijos į konkrečius sunkumus, visada galvojant apie pozityvius tikslus;
3. Išmokti realiai įvertinti situaciją iš galimo tolesnio vystymosi scenarijaus, nedarant iš „musės dramblio“ ir nepaversdami mažo keblumo gyvenimo ar mirties klausimu.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#52 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 30 June 2013 - 18:46

28
Treniruotė be įtampos
Krizinėse situacijose mes galime kažko tai greitai išmokti, bet vargu ar įvaldysime meistriškumo subtilybes. Kuo aštresnė krizė, kurios sąlygomis jūs ko nors mokotės, tuo mažiau įsisavinate. Pernelyg didelis aplinkybių spaudimas paralizuoja loginį mąstymą. Treniruotės ramioje aplinkoje, kai nėra realaus pavojaus , o todėl nėra ir neigiamos informacijos, kuri neleidžia ramiai mąstyti ir teisingai veikti. Treniruočių metu įgyta patirtis ir pasvertas santykis su aplinkos dirgikliais leis teisingai elgtis krizinėse situacijose. Išvada peršasi savaime: mokykitės, treniruokitės ramioje aplinkoje be jokio spaudimo ir jūs įvaldysite meistriškumą greičiau ir geriau.

Kova su šešėliu
Daugelis sportininkų linkę atlikti pratybas tokiose sąlygose, kai nėra jokio net mažiausio išorinio spaudimo. Jie patys ir jų treneriai neleidžia treniruotėse dalyvauti spaudos atstovams, atsisako aiškinti pasiruošimo smulkmenas. Visa tai daroma, kad sportininkams sukurti ramią atmosferą. Po to jau varžybų metu, esant kritinei situacijai, jie yra pusiausvyroje, lyg visai neturėtų nervų.
Saviraiška – tai mokėjimas išreikšti sugebėjimus, talentą, žavesį ir t.t. Saviraiška – teigiamas, o įtampa – neigiamas atsakas į išorinius dirgiklius.
„Kova su šešėliu“ leidžia treniruotis, nesant stabdančių faktorių. Jūs teisingai formuojate judesius, minčių schemas, kurios nusėda jūsų atmintyje. Tos schemos yra plačios, lanksčios, apibendrintos. Jūsų nervų sistema perkels treniruočių metu įgytas žinias į faktinę situaciją. Kadangi treniravotės ramioje aplinkoje, jūs įgijote sugebėjimą improvizuoti, veikti spontaniškai atitinkamai aplinkybėms. Atmintyje susiformavęs sėkmingo žmogaus įvaizdis leis ateityje įgyvendinti visus sumanymus.

Krizė – tai kelio išsišakojimas
Žodis „krizė“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „sprendimo priėmimo momentą“. Krizė – tai kelio išsišakojimas. Vienas kelias veda į sėkmę, kitas į nesėkmę. Medicinoje krizė – momentas, kai ligoniui pradeda gerėti arba jo būklė labai suprastėja. Koncentruojant dėmesį į galutinį rezultatą, pajuntama, kad žmogaus jėgoms pasiekti norimo rezultato. Jei esate pasiruošę išlaikyti puolamąją, o ne gynybinę poziciją, tai pačios aplinkybės tampa stimulu išskleisti dar savo nepaliestus giluminius resursus.

Nepameskite tikslo
Puolamojoje pozicijoje svarbiausias pastovus tikslo laikymas galvoje. Jūs pasiruošę išlaikyti visus išbandymus, kad pasiekti tikslą. Jūs niekam neleidžiate jūsų išmušti iš vėžių, jums neatsiranda mintys pabėgti nuo sunkumų ar jų išvengti. Jei taip esate pasiruošę elgtis, pati krizinė situacija reikš stimuliatoriaus rolę, atpalaiduojanti papildomus resursus ir padės įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Yra laikoma, kad pagrindinė emocija yra jaudulys, kuri pasireiškia baimės, pykčio, drąsos ir kitais pavidalais, priklausomai nuo mūsų vidinių nuostatų einamuoju momentu, tai yra, ar mes esame pasiruošę įveikti problemą, norime nuo jos pabėgti, ar nusprendėme ją sunaikinti. Tikroji problema yra ne tame, kad kontroliuoti emocijas, o nustatyti, kurias tendencijas sustiprinti emociškai.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#53 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 08 July 2013 - 02:49

29
Skirkite jaudulį nuo baimės
Daugelis žmonių jaudulį priima už baimę ir stengiasi surasti savo nepilnavertiškumo įrodymų. Kiekvienas normalus žmogus, sugebantis išsiaiškinti situaciją jaudinasi ir pergyvena dėl būsimos situacijos kulminacijos ir neapibrėžtumo. Kol nenukreipsite jaudulio kurio nors vieno tikslo link, jis nėra baimės, nerimo, drąsos ar pasitikėjimo įsikūnijimas, o tik papildomo „emocinio garo“ porcija. Jaudulys nėra silpnumo požymis. Šis jausmas – jėgos rodiklis, kurį galite panaudoti pagal savo pasirinkimą.
Patyrę aktoriai žino, kad jaudinimasis prieš vaidinimą – naudingas simptomas. Daugelis iš jų sąmoningai sužadina šį jausmą. Jaudulys prieš krizę – dvasios pakilimas ir tik tokiame kontekste reikia vertinti šį jausmą.

Kas gali įvykti blogiausiu atveju?
Yra žmonių, linkusių prisigalvoti visokių „pasekmių ir nuobaudų“, susijusių su kritine situacija. Jie nukreipia vaizduotę prieš save, darydami iš „musės dramblį“. Dažnai jie nesugeba blaiviai įvertinti realaus pavojaus, susijusio su konkrečiomis aplinkybėmis ir, ilgai nemąstydami, veikia tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Kai susiduriate su tikra krize, reikalinga jaudulio „atsarga“, kurią galima panaudoti su didesne nauda sau. Bet jei jūs pervertinate pavojaus laipsnį arba sunkumų mastą, tai dėl tokios iškreiptos informacijos savyje galite sužadinti daugiau, nei to reikalauja aplinkybės. Didelis emocinio jaudulio perviršis ne padeda, o kenkia.
Bertranas Raselas siūlo tokį per didelio jaudulio įveikimo būdą - kai jums gresia kokie nors nemalonumai, primeskite blogiausią iš visų variantų. Pažiūrėję į tokią galimybę, įvertinkite, ar tai yra tikra katastrofa? Įvertinę visus argumentus, įtikinamai tarkite sau: „Na ir kas galų gale. Net gi tai neturės labai didelės reikšmės“. Ir pamatysite, kad jūsų nerimas savaime išsisiklaidė. Gali būti, kad tokią procedūrą teks pakartoti keletą kartų. Apgalvodami blogiausią variantą pastebėsite, kad jūsų baimės išsisklaidė ir į jų vietą atėjo pakilesnė nuotaika.
Daugelis linkę kristi dvasiškai, kai susiduria su daugiau ar mažiau reikšmingais jo vaizduotei pavojais. Galima teigti, kad jausmas „mirtis arba gyvenimas“ kritinėse situacijose yra paveldėtas iš mūsų protėvių. Nepaisant to, kokia yra jo kilmė, visada galima to atsikratyti, jei ramiai ir pasvertai analizuoti kiekvieną situaciją. Svarbiausia iš įpročio aklai ir negatyviai nereaguoti į kritines situacijas.
Atsiminkite, kad svarbiausia figūra bet kurioje kritinėje situacijoje – tai JŪS.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#54 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 13 July 2013 - 03:42

30
14 skyrius
Jums rinktis – pergalė ar pralaimėjimas
Aukščiau buvo kalbama, kad mūsų Kūrybinis Mechanizmas (KM) – prietaisas, skirtas atitinkamo tikslo pasiekimui, konkretaus rezultato gavimui. Kai tik nustatome tikslą, galime pasitikėti automatine nusitaikymo sistema, kuri į tikslą nuves geriau, nei tai padarytume patys sąmoningų pastangų pagalba. Tam KM suras reikalingas priemones. Jei jūsų tikslo pasiekimui reikalingos naujos idėjos ir sprendimai, tai ir čia KM suras geriausias priemones.

Tas saldus pergalės jausmas
Kad KM pradėtų veikti, galvojant apie galutinius rezultatus, reikia įsivaizduoti, kad ta galimybė jau egzistuoja. Mintyse paveikslas turi būti toks aiškus ir gyvas, kad taptų „realus“ jūsų nervų sistemai. Tiek realus, kad galėtų iššaukti tuos pačius jausmus, kurie būtų, jau pasiekus tuos tikslus. Tame nėra jokio mistiškumo, kai jaudinamės dėl galimų nepavykusių bandymų rezultatų ir vengiame nuoskaudos ir pažeminimo. Šiais atvejais mes jaučiame tas emocijas, kurias jaustume, jei iš tikro patirtume nesėkmes. Mes mintimis piešiame nesėkmę ne apibendrintai ar schematiškai, bet gyvai su smulkiausiomis detalėmis. Mintyse atmintyje ieškome analogiškų nepavykusių pavyzdžių praeityje patvirtinimo.
Mūsų nervų sistema nepajėgi atskirti realaus pergyvenimo nuo vaizduotės sukurto pergyvenimo ir todėl, ilgai mąstant apie galimą nesėkmę, ji įgyja realius bruožus. Iš kitos pusės, galvojant apie tikslo išsipildymą ir piešiant mintyse tai realiai ir gyvai, kaip jau įvykusį faktą, atsiranda specifinis pergalės jausmas, pasitikėjimas savo jėgomis, drąsa ir tikėjimas gakutinio tikslo išsipildymu.
Mes neturime galimybės pažvelgti į KM vidų ir įsitikinti, ar jis jau nusitaikė į tikslą. Mūsų galimybės leidžia suteikti kryptį per mūsų jausmus. Kai jie nukreipti į tikslą, atsiranda vidinis pergalės jausmas ir tada mes žinome, kad KM yra nusitaikęs į sėkmę.
Meistriškumo apmokymas – procesas, susijęs su klaidų ir bandymų metodu, kuris tęsiasi tol, kol atmintyje neužsifiksuoja reikiamas kiekis „sėkmingų pataikymų“ į tikslą. Kiekviena praktika susideda iš klaidų ir jų taisymų proceso, kol galų gale pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Mūsų tikslas yra pajusti tą saldų tikslo išsipildymo pergalės jausmą. Jei mes pastoviai patiriame nepasitenkinimo jausmą dėl nesėkmių, tai susiformuoja pastovus pralaimėjimo jausmas, kuris pradeda veikti, kai tik imame ko nors siekti.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#55 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 20 July 2013 - 05:15

31
Kaip grąžinti sėkmę
Kiekvienas iš mūsų praeityje buvo patyręs sėkmės išsipildymo jausmą. Gal tai buvo mokyklos bėgimo varžybų laimėjimas, o gal tai buvo sėkmingo verslo sandėrio įvykdymas. Svarbiausia yra jausmas, kad jums pavyko. Svarbu yra epizodas iš praeities, kad įvykdėte tai, ko norėjote, jausdami didelį pasitenkinimo jausmą.
Sugrąžinkitę atmintyje bet kurį iš šių epizodų. Įsivaizduokite visą vaizdą nuodugniai su visomis smulkmenomis, Kuo daugiau detalių, tuo geriau. Pasistenkite prisiminti jausmus tuo metu. Jei tai pavyks padaryti, patirti jausmai persikels į dabartį ir iš karto pajusite pasitikėjimą savo jėgomis.
Dabar, kai esate patyrę pergalės jausmą, galvokite apie stambų sandėrį, pasitarimą, varžybas, apie bet kurį darbą, kurį jums reikia sėkmingai atlikti dabar. Vaizduotės pagalba numatykite, kaip elgtumėtės ir kaip jaustumėtės, jei jums pavyktų.

Nesakykite to draugui
Įsivaizduokite, kad jūsų laukia tikra sėkmė. Neprievartaukite savęs. Nesistenkite valios pastangų pagalba įtikinti save galima sėkme. Paprasčiausiai elkitės, kaip visada, nesijaudinkite dėl galimos nesėkmės.
Nesistenkite priversti patikėti absoliučia sėkme. Pradinėje stadijoje mūsų „mąstymo mašina“ nepajėgi tai suprasti. Veikite palaipsniui.
Pradėkite galvoti apie galutinį rezultatą taip, kaip jūs mąstydavote, kai jausdavote, kad nepavyks. Paprastai viskas prasideda nuo prielaidos, o po to vėl ir vėl grįžtate prie jos, lyg su ja žaistumėte. Tada pradeda veikti vaizduotė. Mintyse piešdami galimus nesėkmės variantus, papildydami paveikslą įvairiomis detalėmis, atsiranda baimė ir nerimas, kad lyg tai nesėkmė jau įvyko.
Drąsa ir tikėjimas sėkminga pabaiga atsiranda lygiai taip pat. Jūs paprasčiausiai keičiate tik galutinį tikslą. Jei nusprendėte nerimauti, tai kodėl ne nerimauti konstruktyviai. Tarkite sau : „Tarkime, kad tai, ką sugalvojau, jau įvyko“. Dabar pastoviai priminkite sau, kad tai gali įvykti. Kol kas kalba eina apie galimybę. Taip mąstydami jūs kaupiate tikėjimo ir optimizmo jausmą, papildydami paveikslą įvairiomis detalėmis ir smulkmenomis.
Jei laikas nuo laiko jūs patirsite baimę ir nerimą, nepriimkite šių jausmų, kaip galimo nesėkmės ženklo. Viskas priklauso nuo to, kaip į tai reaguojate ir kokią poziciją tų jausmų atžvilgiu užimate.
Pirmiausia reikia suprasti, kad neigiami jausmai - baimė, nerimas, pasitikėjimo trūkumas nėra suteikiami iš pašalies, priklauso nuo žvaigždžių, tai ne likimo pirštas ar kažkas neišvengiama. Šie jausmai – mūsų mąstymo produktai, kurie charakterizuoja mūsų mąstymo sandarą, o ne parodo išorinius faktus, kurie veikia prieš mus. Jie tik reiškia, kad neįvertinote savo gabumų, pervertinote sunkumų charakterį ir sužadinote atmintyje buvusias nesėkmes, ignoruodami sėkmes. Jie neturi jokios įtakos būsimiems įvykiams, o tik atspindi psichologines nuostatas konkrečiu klausimu.
Todėl jūsų galimybės yra priimti ar atmesti panašius jausmus, jiems paklusti ar ne.
Kada į negatyvius jausmus reaguojate kryptingai iš pozityvių pozicijų, jie įgauna iššūkio formą, automatiškai sužadindami papildomas jėgas ir gabumus. Galimų pavojų ir sunkumų įsivaizdavimas suteikia tvirtumo, jei reaguojate ne pasyviai, o aktyviai. Manau, kiekvienas yra patyrę atvejų, kai žmonės patirdavo nesėkmes, kai jiems sakydavo „Tu to nepadarysi“. Bet yra žmonių, kuriuos tokie žodžiai veikia priešingai ir deda dar daugiau pastangų ir žūt būt siekia sėkmės.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#56 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 27 July 2013 - 06:41

32
Išėjimas iš užburto rato
Jei nesiseka atsikratyti neigiamų jausmų, tai pasiekti analogiškų rezultatų galima pakeitus neigiamus jausmus teigiamais. Kai tik atsiranda neigiami jausmai, jūs privalote ne koncentruotis į juos, bandydami išstumti. Vietoje to, nedelsiant užpildykite savo vaizduotę maloniais jums vaizdiniais ar atsiminimais. O neigiami jausmai tegu pasirūpina savimi patys. Staiga pamatysite, kad atsirado nauji jausmai, atitinkantys jūsų mintims ir prisiminimams.
Jei atakuosite savo nerimastingas mintis, tuo pačiu sukoncentruosite savo dėmesį į jas. Jei atstumsite vieną neigiamą mintį, į jos vietą ateis kita ir bendra psichologinė atmosfera išliks neigiama. Tereikia išstumti blogį, pakeičiant jį gėriu.
Daktaro Čapelo žodžiais tariant, mes – neramūs žmonės, kurie tiek ilgai praktikavo nerimą, kad šioje srityje tapome neprilygstamais meistrais. Mes stengiamės atkurti neigiamus prisiminimus, mintis ir vaizdus iš praeities ir tai perkelti į ateitį. Nerimas sužadina įtampą. Tada stengiamės nustoti nerimauti ir įjungiame sąmoningas pastangas bei patenkame į tam tikrą užburtą ratą. Pastangos didina nerimą ir įtampą, o įtampa sukuria nerimo atmosferą. Vienintelis išsigelbėjimas – susikurti įprotį nedelsiant pakeisti neigiamas mintis maloniais vaizdais. Kai žmogus pajunta nerimą, jis tai turi priimti kaip signalą ir savo vaizduotėje prisiminti teigiamus momentus.
Mumyse yra didelis praeities vaizdų, jausmų, prisiminimų apie nesėkmes sandėlis. Panašiai kaip įrašas magnetinėje juostoje, šie įvykiai išgraviruoti mūsų smegenyse. Čia yra istorijų tiek su nesėkmingomis, tiek su sėkmingomis pabaigomis. Mums rinktis, kokias pabaigas aktyvuosime.
Psichologai nustatė, kad įspaudus smegenyse galima pakeisti ir modifikuoti lygiai taip pat, kaip tai daroma su magnetinės juostos įrašais, kai yra įrašoma kita informacija. Tai suteikia tikėjimo ir vilties, kad sunkūs nelaimingi prisiminimai iš vaikystės – ne amžini ir neišvengiami, kaip mus norėjo įtikinti kai kurie mokslininkai. Mes dabar žinome, kad ne tik praeitis turi įtakos dabarčiai, bet ir tai, kad dabartis keičia praeitį. Kitais žodžiais tariant, nėra jokio „praeities prakeikimo“, kuris kartą ir visiems laikams apsprendžia dabartį.
Moksliškai įrodyta, kad įvaizdžio pastovumo laipsnis priklauso nuo mūsų smegenų tarpneuroninių ryšių (sinapsių) darbo efektyvumo. Todėl rekomendacija ignoruoti senus nemalonius prisiminimus turi mokslinį pagrindą. Taip elgiantis, stipriname engramas (įrašus), susijusias su sėkme, tuo pačiu silpniname senas, susijusias su nesėkmėmis. Tokiu būdu žmogus pajėgus susitvarkyti savo praeitį, realiai planuoti ateitį. Jis nėra praeities aplinkybių, klaidų ar nesėkmių auka. Praeitį galima paaiškinti, kaip priėjote iki šios būsenos, bet kur toliau eiti, priklauso tik nuo jūsų.
Kai jūs girdite jums nepatinkantį muzikos kūrinį, nesistengiate priversti grotuvo groti malonaus, bet paprasčiausiai pakeičiate tą įrašą kitu. Taigi sužadinkite savo atmintyje kitus vaizdinius, o jausmai ateis patys savaime. Pastoviai prisiminkite, kad tik mūsų jėgoms susikurti gyvenimą naujai.
Pabaigoje norisi pabrėžti, kad koks bebūtų mūsų laimės įsivaizdavimas, ji visada susijusi su jums svarbaus tikslo pasiekimu, su pilnaverčiu gyvenimu. Pesimizmo, nusivylimo, neišvengiamumo jausmas yra ne tik senėjimo požymis, bet ir labai tą procesą spartina. Tikėjimas savo jėgomis, savo gabumais, optimizmas pratesia jaunystę, prailgina gyvenimą, padeda pasiekti sėkmę ir laimę. Todėl tegu mus valdo tik „nostalgija ateičiai“.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.

#57 Vuala

    живет тут

  • Пользователи ST test LT(off)
  • PipPipPipPipPip
  • 117 posts

Posted 18 August 2013 - 05:37

Baigiau knygos vertimą. Šio proceso metu savo kailiu patyriau, kiek daug apie save dar nežinau. Tai paskatino mane dar labiau gilintis į save, nes visos pergalės ir pralaimėjimai slypi tik mumyse. Analizuojant savo jausmus ir poelgius, stengiausi maksimaliai knygos žinias pritaikyti, kuriant savo prekybos sistemą. Didžiausias mano laimėjimas buvo tai, kad dingo nerimas dėl ateities, atsirado pasitikėjimas. Nors prekiaujant dar kartais nepavyksta dėl psichologijos laikytis savo prekybos sistemos taisyklių, bet dabar šios klaidos nebėra taip užslėptos pasamonėje kaip anksčiau. Esu susidaręs savo psichologinių trūkumų sąrašą, o tai reiškia, kad šios problemos iš pasąmonės ištrauktos į sąmonę ir jau galiu koncentruotis ties jų eliminavimu, atėjus sprendimų priėmimo metui.

Kviečiu visus pasidalyti savo įspūdžiais. Noriu sužinoti, ar kažkuo šis vertimas buvo jums naudingas ir kaip tai atsiliepė, pažįstant savo problemas.
Pagarbiai,
Benediktas

NEGALIMA SUTRUMPINTI KELIO TEN, KUR IŠ TIESŲ VERTA EITI

Kiekvienam pokyčiui reikia tikslo ir vidinio žinojimo, kad jį galima pasiekti.





3 user(s) are reading this topic

0 members, 3 guests, 0 anonymous users


Real Time Economic Calendar provided by Investing.com.