←  Treidingo psichologijos paslaptys

Masterforex-V

»

Sąmoningas ir pasąmoninis treidingas

Vuala's Photo Vuala 01 Nov 2012

Trečias skyrius
7
Sėkmės mechanizmo raktas
Vaizduotė mūsų gyvenime vaidina didesnę rolę, negu dauguma iš mūsų tai supranta. Vaizduotė būdinga ne tik poetams, išradėjams ar filosofams. Ji yra kiekviename mūsų veiksme, poelgyje. Būtent vaizduotė formuoja tikslą, kurio kryptimi teks dirbti kūrybiniam mechnizmui. Bet kokį poelgį mes atliekame dėka vaizduotės, o ne valios pagalba. Žmogus veikia, jaučia pagal įsivaizdavimą apie save ir supantį pasaulį, kuris jo manymu yra teisingas. Toks yra mūsų fundamentalus mąstymas, tokia proto sandarac. Kai mes matome užhipnotizuotą žmogų, mes galvojame, kad čia veikia okultinės ar ypatingos jėgos, o iš tikrųjų mes esame normalios nervinės veiklos procesų liudininkai.
Todėl galima sakyti, kad nervų sistema nepajėgi atskirti realios situacijos nuo vaizduotės. Ji reaguoja automatiškai į tą informaciją, kuri patenka iš smegenų ir tai, ką žmogus galvoja ar įsivaizduoja viskas yra tikra,
Jei hipnotizuotas žmogus įsitikinęs, kad jis kurčias, jis ir elgiasi kaip kurčias. Jei jis įsitikinęs, kad nejautrus skaumui, lengvai ištveria chirurgines operacijas be narkozės.
Vaizduotės stebuklas
Žmogaus smegenys ir nervų sistema taip sudarytos, kad automatiškai ir atitinkamai aplinkybėms reaguoti į iškylančias problemas ir aplinkos iššūkius. Bet nedaugelis iš mūsų žino, kad nervų sistema reaguodama į aplinką, tuo pačiu praneša apie tą aplinką. Dažniausiai žmogaus reakcija yra apspręsta emocijų, o ne minties. Todėl pagrindine reakcijos priežastimi būna įsitikinimas emociniu pagrindu. Iš skirtingų pojūčių organų „pranešimas“ patenka į smegenis, kurios savaip iššifruoja ir interpretuoja gautą informaciją ir kaip rezultatą suformuoja supratimo ar minties pavidalu.
Ne tikroji reiškinių esmė apsprendžia mūsų poelgius ir jausmus, o minties vaizdiniai. Mes turime žinomą savęs, pasaulio ir žmonių jame įsivaizdavimą ir elgiamės taip, lyg įsivaizdavimas atitinka realią tikrovę, jos esmę. Pavyzdys galėtų būti su žmogumi miške, bijančiu susitikti lokį. Esant tam tikroms sąlygoms gali atsitikti taip, kad žmogus gali įsivaizduoti, jog sutiks lokį ir jis numato galimus veikimo variantus tuo atveju. Bet lygiai taip pat žmogus elgsis ir tuo atveju, jei geras aktorius bus apsirengęs lokio kailiu. Žmogus automatiškai reaguos pagal savo įsitikinimus, kad tai yra realybė.
Iš to seka, kad mūsų AA įvaizdis yra iškreiptas ir nerealus ir reakcija į aplinkos dirgiklius neatitiks aplinkybių.
Supratimas, kad mūsų veiksmai, jausmai, elgesys yra tik vaizduotės ir įsitikinimų rezultatas duoda mums galingą svertą. Šis supratimas atveria duris į meistriškumą ir sėkmę.
Minčių vaizdiniai padeda mums „praktikuoti“ naujus santykius su žmonėmis, charakterio savybes, kurios iki to buvo nežinomos. Kai mes įsivaizduojame jau kažką tai atlikę, tai yra beveik tas pats, kas faktiškai atlikta. Minties praktika padeda pasiekti tobulumo.
Quote

Vuala's Photo Vuala 12 Nov 2012

8
Vaizduotė ir komercinė sėkmė
Yra žinomas atvejis, kai prekybos agentai padidino savo pardavimų apimtis nuo 100 iki 400 procentų. Tai jie pasiekė po to, kai atliko pratimus bendru pavadinimu „rolės vaidyba“. Jie mintimis save įsivaizdavo skirtingose prekybinėse probleminėse situacijose, o po to stengėsi susidoroti su tomis situacijomis savo vaizduotėje. Šių minties praktikų rezultate jau žinoma kaip elgtis realiose situacijose.
Praktikuotis geriausiai atsipalaidavus, ramioje aplinkoje, po darbo. Situacijoje su prekybos agentais atveju yra įsivaizduojama, kad jūs pirkėjas, keliantis nerealias pretenzijas. Reikia pasistengti į kiekvieną pretenziją rasti atsakymą. Kokia situacija beatsitiktų realybėje, jau bus žinomi tų situacijų sprendimo būdai. Būkite gerais aktoriais. Kodėl neišsirinkti sėkmingo žmogaus rolės?
Kaip surasti savo AA ir sužinoti tiesą apie save
Automatiškai mumyse esantis KM gali veikti tik tada, jei yra konkretus tikslas, kurio kryptimi reikia judėti. Aiškus norimo rezultato įsivaizdavimas skatina pozityvų mąstymą. Jūsų niekas neišlaisvina nuo būtinumo stengtis, dėti pastangas ir dirbti, bet tos pastangos skirtos vesti jus į tikslą, o ne vidinių konfliktų sprendimui. Mumyse esantis KM padeda surasti geriausią AA įvaizdį. Tam reikia mintyse nupiešti save tokiu, kokiu norite būti, “pamatyti” save naujoje rolėje. Kalbant apie AA psichologiją, nesiekiama sukurti išgalvoto, fantastinio savęs įvaizdžio. Tikslas – padėti surasti savo tikrąjį Aš. Psichologams yra žinoma, žmogus linkęs save sumenkinti ir “apskaičiuoti” arba “išpūsti”. Faktiškai jokio “pranašumo komplekso” nėra. Nepilnavertiškumas ar įsivaizduojamas pranašumas yra fikcija, priedanga atsitverti nuo savojo AA.
Bet kaip sužinoti tiesą apie save? Čia tikslinga prisiminti religiją. Jei mes tikime galingu, sąmoningu, mylinčiu gyvuoju Kūrėju, galime padaryti kelis logiškas išvadas apie save, kaip apie tos “kūrybos vaisių”:
ü Vargu ar Kūrėjas imtų kurti savo kūrinį tokios žemos rūšies, kaip ir talentingas dailininkas imtų tapyti bjaurų paveikslą. Kūrėjas nesiimtų kurti būtybės, iš anksto pasmerktos nesėkmėms, kaip joks pramonininkas nesistengtų savo produkcijai specialiai suteikti trūkumų.
ü Tuo pačiu sutikdami su mintimi, kas Dievas- Kūrėjas, mylintis ir suinteresuotas savo kūrinių sėkme, kaip kiekvienas žemėje gyvenantis tėvas, linkintis savo vaikams gerovės ir pilnatvės, tenka sutikti su tuo, kad ir fundamentalistai ir humanistai kalba apie tą patį Dievą, tik kitomis formuluotėmis. Niekas tėvui negali suteikti daugiau šlovės ir pasitenkinimo, kaip sėkmingas vaikas, pilnai atskleidęs savo talentus ir sugebėjimus. Sunku patikėti, kad Kūrėjui būtų naudinga matyti savo kūrinius, kurie jaučia kaltę, yra nelaimingi, bijantys būti tikrais žmonėmis.
Pratimas Nr. 2
Jei pakankamai ilgai ir nuosekliai mintyse laikysite savo naujojo AA įvaizdį, tai su laiku tapsite į jį panašūs. Įsivaizduokite save patyrę nesėkmę, ir jau vien tai padarys jūsų laimėjimą neįmanomu. Taip pat galite ryškiai įsivaizduoti laimėjimą. Tai stipriai padės, siekiant sėkmės. Jūsų dabartinis Aš yra sudarytas iš praeites savęs įsivaizdavimo, kuris atsirado interpretuojant ir vertinant faktines gyvenimo aplinkybes ir situacijas. Jums reikia panaudoti tą patį metodą, sukuriant adekvatų savojo AA įvaizdį.
Tam raskite kiekvieną dieną 30 minučių ir vietą, kai galite pabūti vieni ir netrukdomi. Atsipalaiduokite, užsimerkite ir leiskite vaizduotei veikti. Daugelis mano, kad jiems geriau sekasi, kai įsivaizduoja sėdinčiais prieš didelį ekraną ir žiūri kino filmą, kurio herojumi yra jis pats. Labai svarbu, kad “filmas” ar vaizdiniai būtų kuo tikroviškesni ir atitiktų pojūčius. Svarbu skirti dėmesį detalėms: spalvoms, garsams, kvapams, atskiriems daiktams. . Jei sukurtas paveikslas pakankamai ryškus ir detalizuotas, Jūsų nervų sistemoje naujas įvaizdis ir dirbtinė patirtis pakeis realią patirtį. Atsiminti, kad tų 30 minučių laikotarpiu turite matyti save veikiantį atitinkamai aplinkybėms, patikimai ir be klaidų. Nesvarbu kaip veikėte vakar. Nereikia stengtis save įtikinti, kad jau rytoj elgsitės teisingai. Ateis laikas ir jūsų nervų sistema pati pasirūpins tuo, ką treniruojate. Mintyse įsivaizduokite, kad jau veikiate, jaučiate taip, kad norite tapti tuo, kuo stengiatės tapti. Nesakykite sau, kad rytoj pradėsite elgtis taip, kaip įsivaizduojate. Sakykite, kad dabar elgiuosi taip, kaip įsivaizduojate tas 30 minučių. Įsivaizduokite, kad jaučiate, jog tapote tuo žmogumi, kuriuo siekiate tapti. Reikia jausti naujo įvaizdžio malonumą. Jei jaučiatės nedrąsiu, įsivaizduokite save laisvai bendraujančiu su įvairiausiais žmonėmis ir patiriamamu malonumu. Jei atskirose situacijose patiriate baimę, įsivaizduokite, kad elgiatės ramiai, apdairiai, pasitikėdamas ir dėl to patiriate malonumą.
Šis pratimas padeda jūsų nervų sistemos “atminčiai” susikurti naujus duomenis ir padeda sukurti naują AA. Po kurio laiko pastebėsite, kad jau nebesistengiate, o veikiate daugiau ar mažiau automatiškai ir nepriekaištingai. Taip ir turi būti, nes iki to laiko elgiatės taip, nes buvote susikaustę, bijojote ar nepasitikėjote, nes tai buvo ankstesnis jūsu įvaizdis. Patikėkite ir jūsų vidinis mechanizmas pradės automatiškai veikti, bet jau naujų duomenų, naujos patirties pagrindu.
Išvardinkite jūsų praeities epizodus, įvykius, situacijas, kurias galite paaiškinti aukščiau išdėstytų principų pagalba.
Quote

Vuala's Photo Vuala 18 Nov 2012

9
4 SKYRIUS

Išsilaisvinkite iš klaidingų įsitikinimų

Žmogaus elgesiui ir gabumams didelę įtaką daro tvirtas įsitikinimas. Neturi reikšmės, kaip tas įsitikinimas atsirado. Bet jei priėmėte nuomonę – ar tai savo, ar draugų, ar mokytojų, ar reklamos, ir tvirtai patikėjote, kad ta mintis atitinka tikrovę, tai ji jus užvaldo. Stiprus įsitikinimas, kaip ir bet kuri nuomonė, priimta už tiesą, savo įtaka mažai nusileidžia hipnozei.

Kiekvienas yra užhipnotizuotas?

Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų kažkokia dalimi yra užhipnotizuotas ar tai vaizdiniais, nekritiškai perimtais iš kitų šaltinių, ar tai idėjomis, atėjusiomis į galvą ir kuriomis jis save įtikino ir tie vaizdiniai ar idėjos atitinka tikrovę. Neigiami vaizdiniai ir idėjos su tokia pačia jėga veikia mūsų elgesį, kaip ir tos, kurios yra įteigiamos profesionalaus hipnotizuotojo. Žmogus lygiai taip pat save hipnotizuoja, įsitikindamas, kad negali atlikti tam tikrų veiksmų. Hipnotizuotojas, kuris atskleidžia žmogaus sugebėjimus, galima sakyti “išhipnotizuoja” nuo netinkamo įsitikinimo.
Lygai taip pat mumyse, kokie mes chroniški nevykėliai bebūtume ar taip įsivaizduojame, būtina pasiekti trokštamų rezultatų būti laimingu ir sėkmingu. Jumyse šiuo metu snaudžia jėgos, leidžiančios jums tapti sėkmingais. Reikia pasistengti išsilaisvinti iš neigiamų įsitikinimų “Aš negaliu”, “Aš nevertas”, “Man nepriklauso” ir kitų nuomonių apie save, kurios sulaiko nuo realių sugebėjimų įgyvendinimo.

Kaip išsilaisvinti iš nepilnavertiškumo komplekso?

Yra savaime suprantama, kad kiekvienas žmogus yra kuo nors silpnesnis už kitą, siekiant sėkmės. Jei žinau, kad negaliu pakelti sunkios štangos, kaip tai daro sportininkai, tai nesukelia manyje nepilnavertiškumo ir negadina mano gyvenimo. Aš paprasčiausiai nelyginu saves su tais sportininkais. Galiu tik žinoti, kad bet kuris kitas žmogus kai ką gali atlikti geriau nei aš. Bet gal būt galima ir sau pasakyti, kad kitas žmogus negali atlikti to, ką sugebu aš.
Nepilnavertiškumo kompleksas atsiranda ne tiek iš faktų ir mūsų kasdienės patirties, kiek iš išvadų ir vertinimų, susijusių su tais faktais ir patirtimi. Mums trukdo gyventi ne tiek nesupratimas to, kad negaliu atlikti tam tikrų veiksmų ar žinių trūkumas, bet to nepilnavertiškumo pajautimas. Tai atsiranda dėl vienos priežasties: mes vertiname ir lyginame save ne savo matais, o maksimaliais kitų žmonių standartais. Dėl to jaučiamės nelaimingais, antrarūšiais žmonėmis ir prieiname išvados, kad mums ko nors tai trūksta. Darome išvadas, kad esame neverti laimės ir sėkmės.
Tai atsitinka ir tada, kai ledžiame save užhipnotizuoti klaidinga idėja – “Aš turiu būti panašus į…” arba “Būti kaip visi”. Žmogus su nepilnavertiškumo kompleksu tik dar labiau klysta, siekdamas pranašumo. Vadovaudamasis klaidingu įsitikinimu, jis sukuria visą grandinę “logiškų samprotavimų” ir pasiteisinimų.
Nepilnavertiškumas ir pranašumas – dvi to paties medalio pusės. Išsilaisvinimas – supratimas, kad pats medalis yra netikras. Tiesa yra tokia: “Aš ne blogesnis. Aš ne geresnis. Aš esu aš – ir tiek”. Gamtoje nėra žmogaus, kuris galėtų būti matu kitiems. Kiekvienas žmogus unikalus.
Patarimas yra toks: nustokite matuoti save kitų žmonių standartais. Kai tai pasieksite, nepilnavertiškumo jausmas išnyks be pėdaskų.
Quote

Vuala's Photo Vuala 01 Dec 2012

10
Valios ir vaizduotės konfliktas

Žmogui išsilaisvinant iš savihipnozės pagrindinį vaidmenį vaidina atsipalaidavimas. Dabartiniai mūsų įsitikinimai – geri ar blogi, tikri ar klaidingi – susidarė be mūsų pastangų, be įtampos, be valios poveikio. Mūsų įpročiai atsirado panašiomis sąlygomis. Todėl naujų įsitikinimų ir įpročių formavimą teks vykdyti tuo pačiu keliu.
Yra įrodyta, kad siekimas pakeisti įsitikinimus ir ištaisyti įpročius valios pagalba duoda atvirkštinius rezultatus. Mokslininkai įrodė, kad įtampa yra pagrindinė priežastis, neleidžianti žmogui pilnai atskleisti vidinius sugebėjimus. Kai į konfliktą sueina valia ir vaizduotė, visada nugali vaizduotė. Pastangos yra didelė kliūtis išsilaisvinant iš žalingų ir įgyjant naujus įpročius. Įrodyta, kad vaizduotėje laikant galutinį tikslą, palankų efektą duoda tiek „pozityvi praktika“ (susilaikymas), tiek „negatyvi praktika“ (sąmoningas sekimas įpročiais).
Kasdien praktikuojant fizinį atsipalaidavimą, prasideda ir psichinis atsipalaidavimas. Tai leis pagerinti sąmoningą automatinio mechanizmo kontrolę.

Pratimas Nr. 3
Pratimą reiktų atlikti kasdien po 30 minučių.
Įsitaisykite patogiai krėsle ar atsigulkite ant nugaros. Atpalaiduokite visas raumenų grupes. Paprasčiausiai koncentruokite dėmesį į skirtingas kūno dalis ir po truputį „atleiskite“. Tam skirkite apie 5 minutes ir nekreipkite į raumenis dėmesio. Čia turi baigtis jūsų sąmoningi veiksmai. Nuo šio momento jūs vis labiau ir labiau atsipalaiduosite KM pagalba, kuris atlieka savo darbą automatiškai. Kitais žodžiais tariant jūs mintimis piešite pageidaujamo rezultato paveikslus ir leisite KM realizuoti jūsų tikslus.
1 paveikslas
Įsivaizduokite, kad laisvai gulite lovoje. Įsivaizduokite, kad jūsų kojos padarytos iš sunkaus monolitinio betono, kaip jos įsispaudė į čiužinį. Tą patį įsivaizduoti su rankomis. Įsivaizduokite, kad į kambarį įėjo jūsų draugas ir jis bando pakelti kojas, bet jos tiek sunkios, kad jam tas nepavyksta. . Tą patį atlikti su rankomis , kaklu.
2 paveikslas
Įsivaizduokite, kad jūs didelė lėlė – marionetė. Jūsų rankų riešai, alkūnės, pečiai, kojų visi sąnariai sujungti virvutėmis. Kaklo nėra tik virvutė. Apatinis žandikaulis atkrito ir laisvai guli ant krūtinės. Visos virvutės tiek atsipalaidavo, o jūs gulite atsipalaidavęs ir pasyvus.
3 paveikslas
Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas sudarytas iš eilės guminių balionėlių. Kojose atsiveria du ventiliai iš jūsų kojų išeina oras. Balioninės kojos subliūkšta ir lieka tik viena guminė forma, plokščia gulinti ant lovos. Po to atsidaro ventilis krūtinėje, po to rankų pirštuose, galvoje.
4 paveikslas
Daugelis mano, kad šis pratimas geriausiai padeda atsipalaiduoti. Tam reikia atmintyje pažadinti labiausiai malonius ir raminančius praeities prisiminimus. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra epizodų, kada jis jautėsi laisvai, ramiai, harmonijoje su visu pasauliu. Prisiminkite savo gyvenimo praeities epizodus ir pasistenkite atkurti juos mintyse su visomis detalėmis. Tai gali būti kalnų ežero vaizdas, kada jūs galbūt žvejojote. Pasistenkite prisiminti mažiausias smulkmenas. Pavyzdžiui, vandens raibuliavimą, aplinkos detales. Kokie garsai buvo? Kuo daugiau smulkmenų prisiminsite tuo bus geriau
Quote

Vuala's Photo Vuala 08 Dec 2012

11
5 skyrius
Pozityvaus mąstymo galia
Žmogaus automatinis mechanizmas laisvas nuo visokių emocijų. Jis funkcionuoja kaip mašina, neturinti savo valios, ir visada reaguoja atitinkamai jūsų dabartiniams įsitikinimams ir aplink vykstančių įvykių ir reiškinių išsiaiškinimo pagrindu. Jis sukuria reikiamą nuotaiką, stengdamasis įgyvendinti sąmoningai nustatytus tikslus. Mūsų automatinis mechanizmas (AM) veikia dėka tos informacijos, kuri yra įdėta idėjų, įsitikinimų, interpretacijų ir poziūrių pavidalu.
Kontrolinis nesąmoningos mašinos mygtukas – sąmoninga mintis. Būtent dėka sąmoningų minčių, nors ir ne visai logiškų, o kartais ir visai toli nuo realybės, dėka, žmoguje formuojasi neigiami, netinkami reagavimo modeliai. Tik protas gali pakeisti šiuos nepageidaujamus automatinių veiksmų sukeltus įpročius.

Nesaugokite senų žaizdų. Ignoruokite nesėkmes
Tas faktas, kad nesąmoningume „palaidoti“ senų nesėkmių, nemalonių ir kankinančių pergyvenimų prisiminimai, visai nieko nereiškia, jog sėkmingai asmenybės transformacijai būtina juos iškelti į paviršių ar apnuoginti ir detaliai tyrinėti. Mokymosi procesas – tai visada bandymų ir nesėkmių procesas. Įpročiai, į sėkmę vedantys reagavimo modeliai prisimenami ir kopijuojami ateityje. Neigiama patirtis visai nestabdo mokymosi proceso, bet padeda „neigiamos infomacijos“ pavidalu ir tai laikoma nuprypimu nuo pageidaujamo tikslo.
Kai tik klaida aptinkama ir pripažinta kaip klaida bei link judėjimo tikslo įvedami reikalingi pataisymai, ją reikia sąmoningai pamiršti, o prisiminti tik sėkmingus veiksmus, ilgiau mintimis užsilaikyti ties jais.
Mūsų klaidos, nukrypimai, nesėkmės, nuoskaudos – tai mokymosi proceso būtinos pakopos. Reikia prisiminti, kad jos yra tik tikslo pasiekimo priemonės, o ne pats tikslas.
Jei mes mintimis kartas nuo karto vis sugrįžtame į mūsų klaidas ir už jas save baudžiame, tai, nepaisant mūsų valios, klaida ar nesėkmė tampa tikslu, kuri laikoma vaizduotėje ir atmintyje. Patys nelaimingiausi žmonės tie, kurie pastoviai mintimis sugrįžta į praeities paklydimus ir nesėkmes, vėl ir vėl vaizduotėje jas pergyvendami, kritikuoja ir smerkia save už praeities klaidas ir nuodėmes. Tą minutę, kai keičiame minčių kryptį, nustojame stiprinti praeities neigiamus stereotipus, praeitis su jos klaidomis nustoja mums vadovauti.

Bertrano Raselo metodas
Kiekvieną kartą, kai tik pajusite sąžinės graužimą, susijusį su atitinkamu poelgiu, kuris, kaip jums sako protas, visai nėra moralus, išanalizuokite to jausmo atsiradimo priežastį ir patikimai įrodykite sau jo absurdiškumą. Jūsų sąmoningi įsitikinimai turi būti tokie ryškūs ir išraiškingi, kad nesąmoningumo srityje susidarytų stiprus įspaudas, kuris nugalėtų netinkamą seną įspaudą. Kiekvieną kartą, kai į mūsų sąmonę prasismelkia nepageidaujami jausmai ir mintys, raukite juos su šaknimis, analizuokite ir atmeskite. Neleiskite sau būti pusiau amorfiška būtybe, kurią valdo pusiau protas, pusiau vaikiškos kvailystės. Žmogui būtina tvirtai nuspręsti, į ką jis turi sąmoningai tikėti ir niekada be kritiško prieštaraujančių nuomonių įvertinimo, neleisti nors trumpą laiką joms vadovauti. Tais momentais viskas susiveda į diskusiją su savimi, kai kyla noras sugrįžti į vaikystę. Diskusija turi būti trumpa.

Ar galėtumėte į šefo kabinetą įšliaužti?
Pati gamta taip pasirūpino, kad visos idėjos ir koncepcijos, kurios sudaro asmenybės visuminę struktūrą, būtų tarpusavyje susiderinusios. Jei sąmoningai atsiranda kurios nors idėjos neatitikimas, ji turi būti atmesta. Pateikiu istorija apie vieną pacientą, kuris labai išsigąsdavo, kai jį iškviesdavo šefas. Jo baimės ir nervingumas buvo išgyvendintos vieno seanso metu. Knygos autorius klausia:
-Ar jūs galėtumėte įšliaužti į šefo kabinetą ir žemai jam nusilenkti?
- Jokiu būdu,- susijaudina tas.
- Tai kodėl mintimis vergaujate ir šliaužiojate?
Kitas klausimas:
-Ar galėtumėte užeiti pas šefą ir su ištiesta ranka paprašyti šiek tiek pinigų puodeliui kavos?
-Nė už ką!
-O ar nepastebite, kad jūs darote tą patį, kai esate pernelyg susirūpinęs kaip jis jus priims? Juk jūs mintimis ištiesėte ranką, kai norite, kad jus pripažintų žmogumi ir asmenybe.
Buvo nustatyta, kad egzistuoja galingas žmogaus pasaulėjautos matavimo svertas. Kalba eina apie savotišką įsitikinimų standartą, kuris būdingas beveik kiekvienam žmogui:
· - Įsitikinimas arba pojūtis, kad žmogus sugeba įnešti savo indėlį į bendrą reikalą, atlikdamas savo pareigas, tuo pačiu išsaugant savo nepriklausomybės laipsnį;
· - Pojūtis, kad mumyse yra „kažkas“, kas neturi patirti pažeminimų.
Quote

Vuala's Photo Vuala 16 Dec 2012

12
Užsiduokite klausimą: kodėl?
Kaip gydomasis metodas pozityvus mąstymas dar neįgavo plataus pripažinimo. Viena iš priežasčių yra ta, kad jis retai naudojamas.
Pirmiausia išsiaiškinkite negatyvaus mąstymo priežastis. Gal “visada įvyksta tai”, ko pasėkoje patiriate nesėkmę, nors sėkmė atrodo buvo taip arti? Gal būt sielos gelmėse laikote save “nevertu” ar neužsitarnavusiu sėkmės? Gal įsivaizduojate esantys blogesni už kitus? Ir taip toliau.
Atsiminkite, kad elgesio ir emocijų ištakos glūdi įsitikinimuose. Norint patikrinti įsitikinimų pagrįstumą ir teisingumą, būtina užsiduoti klausimą “kodėl”. Gal yra veikla, kuria norėtumete užsiimti, užduotys, kurias norėtumėte įvykdyti, veiklos rūšis, kuria norėtumete užsiimti, bet nesiryžtate pradėti, galvodami, kad nesugebėsite?
Užsiduokite klausimą “kodėl ?”. Kodėl esate įsitikinęs, kad nesugebėsite? Po to patikslinkite, ar šis įsitikinimas remiasi realiais faktais, ar spėliojimais, ar gal būt klaidingomis išvadomis. Klausinėkite save toliau. Gal yra svarūs tokios nuomonės buvimo įrodymai? Ar analogiškose situacijose prieisiu tų pačių išvadų konkretaus žmogaus atžvilgiu? Ar privalau ir toliau jaustis ir veikti taip, lyg tai būtų tiesa ir nėra įtikinamo pagrindo tuo tikėti?
Neapsiribokite šių klausimų perskaitymu. Pasukite galvą ties tuo. Giliai susimąstykite. Tegu klausimai palies jūsų gyvastį. Galima spėti, kad save “apskaičiuojate” ir “apvagiate”. O jeigu taip, viduje reikia labai ant savęs supykti. Šios emocijos padeda išsivaduoti iš klaidingų įsitikinimų.

Norų galia
Mintyse įsivaizduokite, ko norėtumėte pasiekti ir kokius charakterio bruožus įgyti ir tarkime, kad visa tai įmanoma. Pažadinkite savyje stiprų siekį įgyvendinti savo norus, užsikrėskite entuziazmu, vėl ir vėl apmąstykite savo siekimą. Jūsų dabartiniai negatyvūs įsitikinimai susiformavo buvusių minčių ir jausmų įtakoje. Iššaukite savyje ryškias emocijas ir stiprūs norai, naujos mintys ir idėjos nusvers senąsias.
Atidžiau apgalvojus aukščiau išdėstytą, prisiminsite, kad kalba neina apie kažką jums nauja. Jūs ir anksčiau jaudinotės bei pergyvenote dėl naujo sumanymo baigties. Skirtumas tik tas, kad neigiamą tikslą keičiate teigiamu. Kada jūs jaudinatės, mintyse gyvai piešiate galimo nesėkmingo rezultato paveikslą. Jūs nedarote jokių pastangų, bet nepertraukiamai galvojate apie “galutinį rezultatą”. Mąstote apie jį, įsivaizduojate tokią tikimybę, primate mintį, kad panašus scenarijus gali įvykti.
Nepertraukiamai atkuriant galimo nepalankaus rezultato paveikslą, jis tampa vis labiau ir labiau realus. Po kurio laiko automatiškai atsiranda atitinkamos emocijos: baimė, nerimas, nuogastavimas, kurie jūsų vaizduotės buvo nupiešti nepalankaus reikalo baigties pavidalu.
Dabar, pakeitę “tikslo” paveikslą, jūs galite lengvai pasiekti teigiamų emocijų. Mintyse piešdami pageidaujamą galutinį rezultatą ir ilgai mąstydami apie tai, jūs tai darote labiau įtikimu ir vėl automatiškai generuojate atitinkamas emocijas: įkvėpimą, pakilią nuotaiką, pasitikėjimą, pasitenkinimą ir pergalės nuojautą. Išgyvendindami polinkį neigiamoms emocijoms, mes susidarome pozityvios nuotaikos įprotį. Kaip žmogus mąsto, toks ir rezultatas.

Nepabandysi – nesužinosi
Nepamirškite, kad jūsų automatinis mechanizmas vienodai lengvai gali veikti ir kaip Nesėkmės mechanizmas ir kaip Sėkmės mechanizmas. Tai priklauso nuo informacijos, kurią įdedate į jį ir nuo tikslų, kuriuos jam keliate. Juk jūs mechanizmas, nukreiptas į konkretų tikslą. Bet nustatyti tikslus – jūsų pareiga. Daugelis, piešdami vaizduotėje galimų nesėkmių paveikslą, nesėkmę apsprendžia kaip galutinį tikslą.
Atsiminkite, kad jūsų autopilotas ”nesvarsto” iš jūsų patenkančios informacijos ir “neabejoja” ja. Todėl labai svarbu, kad jis gautų realius teisingus duomenis apie supantį pasaulį. Sąmoningo logiško mąstymo užduotis - žinoti tiesą, sukurti teisingą vertinimą, svarstymus, požiūrius. Daugelis iš mūsų linkę, neįvertindami patys savęs, pervertinti sunkumų, su kuriais tenka susidurti, charakterį.
Daugelį žmonių išmuša iš vėžių atsitiktinai pasakyta artimųjų frazė “šiandien ne kaip atrodai”. Kai su žmogumi kitas pasielgia nepakankamai pagarbiai, jis neprieštaraudamas “praryja” tą faktą, darydamas išvadą, kad yra nepilnavertis. Beveik kiekvienas iš mūsų kasdien tampa negatyvios įtaigos objektu. Jei mūsų protas funkcionuoja normaliai, nėra būtinumo aklai priimti šias įtaigas. Naudingas šūkis - “viskas visai ne taip kaip atrodo”.
Sąmoningo racionalaus mąstymo užduotis – susidaryti logišką išvadą. Mintis : “Aš patyriau nesėkmę praeityje, todėl, tikriausiai, patirsiu ją ir ateityje”, - ir nelogiška, ir neracionali. Absoliučiai neprotinga sakyti sau “aš negaliu”, nesant tam tokios išvados buvimo įrodymų. Imkite pavyzdį iš žmogaus, kai jo paklausė, ar jis moka groti pianinu, šis atsakė:
-Nežinau.
-Kaip suprasti “nežinau” ? – sekė klausimas.
-Aš niekada nebandžiau.

Nuspręskite, ko norite
Jūsų tikslas nuspręsti, ko norite, nustatyti tikslus, kurių norite pasiekti ir sukoncentruoti dėmesį į juos. Nereikia gaišti laiko ir pastangų, siekiant išsiaiškinti, ko nenorite, nes tai neprotinga. Reikia sąmoningai koncentruoti dėmesį į artimiausią užduotį, tuo, kuo užsiimate dabar ir kas vyksta apie jus. Jūsų “jaučiama” informacija pasiekia automatinį mechanizmą apie įvykius ir sudaro sąlygas spontaniškam reagavimui. Kitais žodžiais tariant, jūs visada pasiruošęs. Bet į jūsų racionalų sąmoningą mąstymą neįeina užduotis atlikti “einamąjį darbą”. Mes prisišaukiame bėdą, bandydami iš KM išspausti sąmoningas mintis, sąmoningai tam naudodami pastangas. O kai pajaučiame, kad tas ryšys trinka, pradedame jaudintis, pergyventi ir nusivilti. Mūsų “autopilotas” neturi sąmonės. Mes turime juo tikėti ir pasitikėti. Tik pasitikėdami ir veikdami, galime pasiekti rezultatų. Mes turime išmokti veikti ryžtingai, tikintis geriausio ir leisti rezultatams patiems pasireikšti.
Quote

Vuala's Photo Vuala 21 Dec 2012

13
6 skyrius
Atsipalaiduokite – Sėkmės mechanizmas dirba mums
Žodis stresas labai poluliarus. Tai jau yra tapę neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Bet esu įsitikinęs, kad taip neturėtų būti. Mes numestume nuo savęs didelę dalį rūpesčių, pergyvenimų, jei įsisąmonintume paprastą tiesą: aplinka aprūpino mus viskuo, ko reikia laimingam gyvenimui dabar ir ateityje. Problema ta, kad mes ignoruojame šią tiesą, stengdamiesi spręsti visas problemas proto pagalba.
Žmogaus smegenis galima palyginti su informaciniu centru. Būtent čia mes įsivaizduojame save, kokias savybes turime, čia yra vaizduotės ir tikslo nustatymo centrai. Būtent didžiuosiuose smegenų pusrutuliuose kaupiama informacija, patenkanti iš pojūčių organų ir čia formuojasi mūsų pažiūros ir vertinimai.
Smegenys vienos atskirai nesugeba realizuoti sprendimų. Kaip informacijos centras jis negali atlikti konkrečių veiksmų. Jo reikalas – kelti ir apibrėžti, bet ne spręsti problemas praktiškai.

Laimėti, atsisakant kovos
Šiuolaikinis žmogus pernelyg atsargus ir susirūpinęs rezultatais. Į Jėzaus Kristaus pamokymą „nesirūpinkite rytdiena“ žiūrima kaip į nesusipratimą. Dar 1899 metais psichologas Viljamas Džeimsas rašė, kad norint , jog valios pastangų ir gabumų rezultatai, formuojant ir įgyvendinant idėjas būtų produktyvesni, įvairiapusiškesni ir efektyvesni, mes turime išmokti atsipalaiduoti iš ilgų apmąstymų ir egoistinio susirūpinimo rezultatais. Kaip ir kitus įpročius, šį įprotį galima suformuoti. Įžvalgumas, atsakomybės jausmas, savo interesų paisymas, garbės troškimas, rūpestis – tai savybės, kurios aišku vaidina svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Kai sprendimas priimtas ir reikia pradėti jį vykdyti, atmeskite bet kokią atsakomybę dėl reikalo baigties. Kitais žodžiais tariant, atpalaiduokite savo intelektualinius ir praktinius mechanizmus, leiskite jiems veikti ir jie atsilygins su kaupu.
Daug istorijų sako, kad juntamų rezultatų, įveikiant nepilnavertiškumą, kaltės jausmą, buvo pasiekta, sąmoningai atsisakius kovoti ir spręsti savo problemas proto pagalba.

Kūrybos fenomenas
Atkreipkime dėmesį į praktinę rašytojų, išradėjų, kitų kūrybinių profesijų atstovų patirtį. Visi jie sako, kad kūrybinis nušvitimas atsiranda ne sąmoningų apmąstymų išdavoje, bet atsitinka netikėtai, automatiškai, kaip ryškus šviesos blyksnis. Tai atsitinka tada, kai sąmoningas protas palieka problemą ramybėje, o užsiima visai ktais dalykais. Kūrybinės idėjos neatsiranda tuščioje vietoje, bet po sąmoningo problemos apmąstymo. Faktai liudija, kad iki to laiko, kol žmogų aplankys įkvėpimas, jis turi pademonstruoti didelį suinteresuotumą konkrečios problemos sprendimu. Jis turi daug mąstyti, surinkti daug informacijos konkrečiu klausimu, numatyti galimus sprendimo kelius. Pagrindinis dalykas – žmogus turi aistringai norėti pasiekti problemos sprendimą. Po to, kai jis nustatė problemą, vaiduotėje nupiešė norimą galutinį rezultatą, paremtą sukaupta informacija, visi tolimesni pergyvenimai, kankynės, rūpesčiai, ne tik nepadeda, bet ir trukdo įgyvendinti tikslą.

Jūs taip pat kūrėjas
Klaidinga nuostata, kad pasąmoninė kūryba yra tik rašytojų, išradėjų ir kitų kūrybinių profesijų atstovų prerogatyva. Visi mes – ir namų šėimininkės, ir studentai, ir verslininkai, ir mokytojai, -esame kūrėjai. Visi mes turime Sėkmės mechanizmą ir jis visada veiks, padėdamas spręsti mūsų problemas. Einama dar toliau, teigiant, kad talentas yra natūralus procesas, žmogaus intelekto produktas, sprendžiant tą ar kitą problemą.
Mūsų viduje Sėkmės mechanizmas atlieka veiksmus tuo pačiu keliu, kuriuo gimsta kūrybinės idėjos. Meistriškumas bet kurioje veiklos srityje –ar sporte, ar grojant rojaliu, ar imant interviu, ar prekyboje – pasireiškia ne tuo momentu, kai įtemptai sąmoningai mąstote, apgalvodami kiekvieną veiksmą, bet tada, kai atsipalaiduojate nuo įtampos, leidžiate sau jaustis laisvai ir nepriekaištingai. Netgi pats garsiausias pianistas negalėtų sugroti sudėtingos melodijos, jei jis grojimo metu galvos, kokiu pirštu paliesti klavišus, jei iki to nebūtų atkaklių repeticijų, kol jo judesiai tapo automatiški ir įprasti. Kūrybišku jis tapo pasiekęs lygį, kai sugebėjo atsisakyti sąmoningų pastangų ir perduoti vairą pasąmoniniam Kūrybiniam Mechanizmui.
Jei kai kurie žmonės visuomenėje yra nepasitikintys ir nedrąsūs, jie pernelyg susirūpinę viską daryti teisingai, atidžiai, sąmoningai kontroliuodami kiekvieną savo judesį, pasverdami kiekvieną žodį. Tokie žmonės pristabdė savo Kūrybinį Mechanizmą. Kai jie atleidžia „stabdžius“, nustoja pergyventi , stengtis, kontroliuoti savo elgesį, jie pradeda gyventi kūrybiškai, spontaniškai. Tada jie tampa patys savimi.
Quote

Vuala's Photo Vuala 30 Dec 2012

14
Penkios išsilaisvinimo taisyklės
Pirma : „Jaudinkitės iki tol, kol padarysite statymus, o ne po to, kai ratas jau sukasi“. Tai vieno ruletės lošėjo posakis. Pagal Viljamą Džeimsą, jaudintis reikia tik planavimo stadijoje iki to momento, kai reikia priimti sprendimą, bet kada sprendimas priimtas ir prasideda sprendimo vykdymas, reikia atmesti bet kokią atsakomybę dėl reikalo baigties. Kitais žodžiais tariant, reikia atpalaiduoti savo intelektualinius ir praktinius mechanizmus ir leisti jiems vykdyti sprendimus lengvai ir nepriekaištingai. Ši taisyklė gerai veikia ir kasdienybėje. Pavyzdžiui, galima jaudintis ir rūpintis dėl būsimo vizito pas stomatologą. Bet tai visiškai neprotinga, prisiminus, koks danties skausmas ir kokie nemalonumai laukia, jei nebus nuspręsta apsilankyti. Bet kai sprendimas apsilankyti jau priimtas, jaudintis reikia nustoti, nes „ratas jau sukasi“.
Treidinge jaudintis galima iki to momento, kol pamatome signalą įėjimui į rinką. Apskaičiavę sandėrio riziką, nustatę apsauginį stopą ir būsimą pelną, reikia pasitikėti priimtu sprendimu ir tuo, kad rinka nustatys, ar buvai teisus, įeidamas į sandėrį. Jaudintis yra beprasmiška. Tuo tik kenkiame patys sau.
Antra: Čia ir dabar. Nekovokite su praeities šešėliais. Negalvokite apie būsimą dieną, bet koncentruokitės į tai, ką darote dabar. Galima kurti ateities planus, bet nesistenkite gyventi rytdienoje, o dar blogiau vakarykštėje dienoje. Gyventu kūrybiškai, tai mokėjimas spontaniškai atsiliepti ir reaguoti į aplinką. Jūsų autopilotas sugebės atitinkamai ir sėkmingai reaguoti tik tada, jei jūsų dėmesys sukoncentruotas į tai, kas vyksta dabar ir jūs „autopilotą“ aprūpinate reikiama informacija. Planuokite ateitį, ruoškitės jai, bet nesijaudinkite, kas įvyks rytoj, ar net po penkių minučių. Jūsų Kūrybinis Mechanizmas sugebės lygiai taip pat gerai veikti ir rytoj, ir poryt, ir po penkių minučių. Jis sėkmingai gali veikti, reaguodamas į tuos įvykius, kurie vyks ne po savaitės, po dienos, bet į tuos įvykius, kurie vyksta čia ir dabar. Sąmoningai mokykitės jausti, matyti, girdėti, užuosti tik tai, kas vyksta aplink jus ir einamuoju momentu. Kai žmogus pradeda suvokti, kas vyksta apie jį tiesiog dabar, įvyksta stebuklingas išsilaisvinimas nuo „nervinių impulsų“. Kiekvieną kartą, kai pajusite, kad artėja įtampa, nerimas ar jaudulys, trumpam sustokite ir paklauskite savęs, ar tai vyksta čia ir dabar, dėl ko aš turėčiau reaguoti. Jei mes nusugebame sustoti, kad susimąstyti, mes tęsiame savo reakcijas į praeities ar ateities įvykius. Tai tas pats kaip kokiam Don Kichotui kovoti su praeitimi ar įsivaizduojama ateitimi.
Treidinge taip tat reikėtų koncentruotis į tai, kas šiuo metu vyksta rinkoje. Analizuoti praeitį reikia, bet ją reikia sujungti su dabartimi. O jaudintis, kas įvyks rinkoje po kurio laiko arba kas jau įvyko, yra beprasmiška. Koncentruotis reikia į dabartį į sprendimų priėmimą. Tie sprendimai trys: įeiti, jei kaina kils, įeiti, jei kaina kris, arba laukti situacijos aiškumo.
Trečia: vienu metu darykite tik vieną darbą. Dar viena priežastis, dėl kurios atsiranda nepasitikėjimas ir nerimas, yra ta, kad vienu metu stengiamasi atlikti keletą darbų. Tai ir studentas, rašantis kursinį darbą, tuo pačiu dar žiūrintis televizorių ir užkandžiaujantis, ir verslininkas, duodantis nurodymus pavaldiniui, ir tuo pačiu galvojantis apie įvykius, kurie įvyks po savaitės. Po tokių „darbų“ atsiranda pojūtis, kad viską reikia atlikti tuoj pat. Natūralu, kad žmogus, stengdamasis vienu metu atlikti kelis darbus, pradeda nervintis, blaškytis. Supratę šią taisyklę, nustosime mintyse atlikinėti visus ateityje galimus darbus dabar ir išmoksime juos skirstyti pagal prioritetus ir tikslus. Dauguma žmonių pajunta įtampą, nes neteisingai supranta savo pareigas, atsakomybę. Tada atrodo, kad ant mūsų užgriūva tuzinas darbų, reikalaujančių neatidėliotino atlikimo, tuzinas problemų, reikalaujančių sprendimo, tuzinas nerimastingų situacijų, kurias reikia ištverti. Bet kiekvienas įvykis, problema ar situacija laukia savo sprendimo , nuosekliai laukdama savo eilės. Jos gali tik apsikeisti vietomis, bet vienu metu gali būti dirbama tik su viena. Reikia įsivaizduoti, kad smėlio laikrodyje gali kristi tik viena smiltelė, kai tuo tarpu likusios laukia savo eilės.
Treidinge, ypač naujokams, reiktų vengti vienu metu dirbti su keliais instrumentais, gerai nepažinus vieno, nesupratus kainos judėjimo niuansų ir charakterio.
Ketvirta: rytas už vakarą protingesnis. Yra žinoma pasaka apie batsiuvį ir elfus. Batsiuvys pastebėjo, kad jei jis iš vakaro padarydavo paruošas ir jas išdėliodavo, mažieji elfai, kol jis miegodavo, pasiūdavo batus. Kūrybiški žmonės elgiasi panašiu būdu. Jei jums dieną teko įtemptai spręsti kokią nors problemą, pabandykite laikinai ją išmesti iš galvos ir atidėti problemos sprendimą iki sekančios dienos ryto. Jūs tur būt atsimenate, kad KM geriausiai dirba tada, kai sąmonė minimaliai trukdo jam dirbti. Miego metu jis geriausiai pradeda veikti, aišku, jei prieš tai iš anksto „leidote suktis ratui“.
Treidinge nereikėtų žūt būt norėti įeiti į sandėrį, nors tam nėra sąlygų. Geriau palaukti situacijos paaiškėjimo. Labiausiai neapibrėžta situacija yra flete. Kartais tokia situacija gali tęstis ilgą laiką. Išlaukę, galite daugiau laimėti.
Penkta: dirbdami, mokėkite atsipalaiduoti. Ketvirtame skyriuje sužinojote kaip atsipalaiduoti, būdami ramybės būsenoje. Tęskite atsipalaidavimo pratimus ir išmokite pasiekti atsipalaidavimo ir ramybės būseną, atlikdami kasdieninius darbus. Tam reikia susidaryti įprotį ir mintimis atkurti tą malonią būseną, kokią jautėte anksčiau, būdami ramybės būsenoje. Prisiminkite, kaip jautėsi jūsų kojos, rankos, galva, kūnas. Kartais padeda, jei save įsivaizduojate, gulintys lovoje ar patogiai sėdite krėsle. Mintimis kartokite: „Aš vis labiau ir labiau atsipalaiduoju“. Atsipalaiduodami ir nusiramindami, jūs nuimate įtampą, rūpesčius ir baimes, kurios trukdo efektyviam KM darbui. Su laiku toks atsipalaidavimas taps įpročiu ir tam nebereikės valios pastangų.
Quote

Vuala's Photo Vuala 06 Jan 2013

15
7 skyrius
Kaip tapti laimingu
Šiame skyriuje bus kalbama apie laimę, bet ne apie filosofinę, o apie jos praktinę pusę. A.Šindleris pasiūlė tokią formuluotę: „Laimė – tai tokia būsena, kai didžiąją laiko dalį vyrauja malonios mintys“.
Džiaugsmas kaip vaistai
Laimės pojūtis – žmogaus smegenų prigimtinė savybė. Kai esame laimingi, geriau mąstome, sėkmingiau dirbame, aštriau suvokiame ir jaučiamės sveikesni. Atlikta daugybė eksperimentų, kurie parodė, kad žmogaus atskiri organai veikia efektyviau tada, kai mąstomi ar įsivaizduojami malonūs vaizdai. Buvo įrodyta, kad optimistinių nuostatų, besidžiaugiantys gyvenimu verslininkai pasiekia žymiai daugiau už pesimistus. Susidaro vaizdas, kad mūsų įsivaizdavimas apie laimę yra toks pat, kaip ir jeigu pakinkyti arklį prieš vežimą. Mes sakome: „Būk geranoriškas ir pasieksi laimę“, „Aš būčiau laimingas, jei nesirgčiau ir man sektųsi“, „Mylėkite žmones ir tapsite laimingi“. Teisingiau būtų pasakyti: „Būk laimingas ir būsi sveikas, tau seksis, tada būsi geranoriškas, jautrus ir dosnus žmonėms“.
Kas yra laimė?
Laimė neuždirbama ir neužsitarnaujama. Laimė - tai būsena, kai didžiąją laiko dalį vyrauja malonios mintys. Daugelis gerų žmonių atsisako laimės paieškų, nes jiems atrodo, kad tai egoistiška. Aišku pasiaukojimas padeda siekti laimės, nes jis nukreipia mūsų mintis apie supantį pasaulį, atriboja nuo minčių apie savąsias esamas arba įsivaizduojamas klaidas, nerimą, tai yra nuo nemalonių minčių. Pasiaukojimas taip pat padeda kūrybiškai vystytis ir labiausiai padėti žmonėms. Kiekvienam žmogui malonu, kai jis jaučiasi esąs reikalingas, vaidina svarbų vaidmenį kitų gyvenimuose, kai padeda kitiems tapti laimingais. Bet jei mes manysime, kad laimė – tai apdovanojimas už pasiaukojimą, tai anksčiau ar vėliau atsiranda kaltės pojūtis, kad nelinkime patys sau laimės. Laimė lydi pasiaukojimą ir tokius veiksmus, bet nėra atpildas už pasiaukojimą.
Čia reiktų kalbėti apie moralinę problemą, kaip greičiau apie nalaimingumą, nei apie laimę. Poza, atstovaujanti nelaimingumą, ne tik slegia fiziškai, bet ir atstumia. Kas gali būti labiau atstumiančio, negu buvimas liūdesyje, nepaisant kokios tam būtų išorinės aplinkybės. Tai veikia aplinkinius ir mažiausiai padeda įveikti sunkumus. Tokia nuotaika iki begalybės pratęsia bėdas.
Neatidėliokite gyvenimo
Mes niekada negyvename, jei tikimės gyventi, nesame laimingi, jei tikimės būti laimingi. Džiaugtis gyvenimu reikia dabar, o ne laukti kažkokio įvykio, kaip signalo. Tokie žmonės tvirtina, kad bus laimingi tada, kai įvyks sėkminga santuoka, gaus geresnį darbą, vaikai baigs mokslus, išmokės namo kreditą, atliks kokį nors darbą. Beveik visada tokie žmonės nusivilia, nes laimės pojūtis – tai psichikos būsena ir proto nuostatos, tapusios įpročiais. Kol toks įprotis nėra išugdytas, laimė yra tik miražas. Šio pojūčio negalima susieti su kokios nors išorinės problemos išsprendimu. Kai išsprendžiama viena problema, atsiranda kita. Visas mūsų gyvenimas - ištisa problemų virtinė. Norint būti laimingu, reikia atsisakyti visokių „jeigu ir kada nors“. A. Linkolnas yra pasakęs: „Dauguma žmonių yra laimingi tiek, kiek jie patys nusprendė būti laimingais“.
Laimės pojūtį sukelia ne objektai, o mintys, idėjos, požiūriai, kuriuos žmogus pats gali generuoti, nepriklausomai nuo jį supančių aplinkybių. Niekas negali būti laimingas šimtu procentų. Į menkus nepatogumus , nuoskaudas mes reaguojame sudirgimu, nepasitenkinimu, pykčiu. Mes tiek dažnai praeityje tai darėme, kad tai tapo mūsų įpročiu.
Nebūkite aplinkybių auka
Geriausias vaistas, įveikiant šį įprotį, yra tas pats jausmas, kuriam esant, žinomos aplinkybės žmogų gali padaryti ir laimingu ir nelaimingu. Kalba eina apie žmogaus savigarbą, savimeilę. Mes elgiamės kaip nuolankūs tarnai, kai mums tarsi sakoma: „Dabar supyk“, „susijaudink“, „jauskis nelaimingu“.
Išsiugdę įprotį būti laimingu, tampate padėties šeimininku, o ne auka. Įprotis būti laimingu didele dalimi leidžia išsilaisvinti nuo išorinių aplinkybių poveikio.
Žmogus – būtybė, siekianti kokio tai tikslo. Laimės būsena ir yra normalios natūralios gyvenimo veiklos požymis. Kai žmogus veikia kryptingai, jis jaučiasi santykinai laimingas, nepaisydamas išorinių aplinkybių. Susikurkite įprotį aktyviai ir energingai reaguoti į problemas ir iššūkius, kas beatsitiktų, orientuokitės į išsirinktą tikslą. Užimkite puolamąją poziciją tiek faktinėse kasdieninėse, tiek įsivaizduojamose situacijose. Įsivaizduokite, kad veikiate patikimai ir protingai - ir spręsdami problemas, ir siekdami tikslo, kad reaguojate į iššūkius, nevengdami jų, o veikdami energingai ir protingai.
Įprotis būti laimingu
Pagal R.Emersoną geros psichinės sveikatos matu būtų galima laikyti polinkį visame kame matyti gėrį. Pirmą kartą žmonėms pasakius, kad emocinę laimės būseną, įprotį mąstyti šviesiomis kategorijomis galima sąmoningai ir sistemingai išvystyti, tai jiems atrodo neįtikinamai. Bet, kaip rodo patirtis, ši idėja ne tik įvykdoma, bet tai - vienintelis kelias išvystyti įprotį būti laimingu. Juk laimė neateina iš kažkur. Ji yra sukuriama. Kiekviena diena – gėrio ir blogio mišinys. Ir pasaulyje, ir jūsų asmeniniame gyvenime pastoviai egzistuoja faktai, kuriuos priklausomai nuo mūsų pasirinkimo galima apibūdinti kaip pesimistinę dirginančią ir kaip optimistinę džiugią dvasios būseną. Tai mūsų pasirinkimo klausimas. Gėris tiek pat realus kiek ir blogis. Problema ta, kam mes teiksime pirmenybę. Reikia išsiugdyti įprotį nors kartą per dieną prisiminti džiugias praeities akimirkas.
Įpročiai –mūsų Asmeninio Aš rūbas
Mūsų AA būdas ir mūsų įpročiaI visada atitinka vienas kitą. Pakeiskite vieną ir automatiškai pasikeis kitas. Anglų kalboje žodis „įprotis“ reiškia taip pat ir rūbą. Įprotis nėra likimo pasekmė. Mes juos nešiojame, jie pilnai sutampa su mūsų asmenybės charakteristikomis. Kai sąmoningai formuojame naujus įgūdžius, mūsų AA įvaizdis numeta senus įpročius ir apsirengia naujais. Daugelis painioja įpročius su žalingais pomėgiais. Šios knygos tikslas nėra žalingų pomėgių taisymas. O įpročiai viso labo tik reagavimo būdai, kurie susidarė automatiškai, be apmąstymų ir valios pastangų. Juos atlieka mūsų KM. Devyniasdešimt penki procentai to, ką mes vadiname elgesio ypatybėmis, emocijomis, reakcijomis, yra susiformavusių įpročių rezultatas. Įpročius galima modifikuoti, keisti priešingais. Tam reikia priimti sąmoningą sprendimą, o po to pastoviai ir sistemiškai praktikuoti naujus reagavimo ir elgesio metodus.
Pratimas Nr. 4
Ar susimąstėte apie, pavyzdžiui, įprotį pirma autis kairę koją. Galima praktikuotis keisti šį įprotį ir pradėti nuo dešinės. Dabar teks prisiminti, kad keičiate šį įprotį ir jaustis kiek kitaip, negu iki to. Prisiminus tai, sugebėsite sau pasakyti, kad visą dieną aš:
1. Būsiu kiek galima labiau džiugus ir linksmas. Šypsosiuos minimum tris kartus dienoje.
2. Stengsiuosi su žmonėmis elgtis draugiškiau ir jautriau.
3. Pasistengsiu mažiau kritikuoti ir būti atlaidesnis kitų žmonių trūkumams ir klaidoms. Stengsiuosi palankiau interpretuoti jų veiksmus.
4. Kiek leis aplinkybės, stengsiuos veikti taip, lyg sėkmė neišvengiama; aš esu ta asmenybė, kuria noriu tapti. Veiksiu ir jausiuos taip, kaip ta asmenybė.
5. Neleisiu, kad mano mintys suteiktų faktams pesimistinį ir negatyvų atspalvį.
6. Kas beatsitiktų, reaguosiu ramiai, ir pagal galimybes protingai.
7. Pilnai ignoruosiu negatyvius faktus, kurių nepajėgus pakeisti.
Pasistenkite pagal šitas taisykles pragyventi 21 dieną. Pajauskite tai ir įsitikinkite, kad nerimas, kaltės jausmas, sudirgimas ir kitos neigiamos savybės praeina, o pasitikėjimas savimi kyla.
Quote

Vuala's Photo Vuala 13 Jan 2013

16
8 skyrius
Kaip tapti sėkminga asmenybe
Panašiai kaip liga, kurią gydytojas nustato pagal žinomus simptomus, sėkmę ir nesėkmę galima apibūdinti, esant panašioms sąlygoms. Reikalas tas, kad iš tikrųjų sėkmė ne šiaip sau aplanko žmogų ir jis išvengia nesėkmių. Sėkmės ir nesėkmės sėklas jis nešiojasi savyje, savo charakteryje.
Geriausias būdas žmogui pasijusti sėkminga asmenybe yra nuodugnus išsiaiškinimas, elementas po elemento, iš ko susideda ta sėkmė. Mūsų KM juda link kokio nors tikslo. Todėl pirmiausia reikia turėti apibrėžtą tikslą. Daugelis norėtų tobulinti save, bet dažnai neturi aiškaus įsivaizdavimo, kokia kryptimi vykdyti paieškas ir kokios tos savybės , kurios sudaro sėkmingą asmenybę.
Nostalgija ateičiai
Mes „sudaryti ir suprojektuoti“ kaip Į tikslą nukreiptas mechanizmas. Jei nėra tikslo, kuriuo mes suinteresuoti, kuris mums kažką reiškia, mes linkę „vaikščioti ratais“, jausdamiesi pasimetę, laikydami savo gyvenimą beprasmiu ir nenaudingu. Mes sukurti įveikti kliūtis ir spręsti problemas, o jei to nėra - mes nelaimingi ir nepatenkinti gyvenimu. Žmonės, kurie pareiškia, kad gyvenimas neturi prasmės, tuo pačiu pareiškia, jog neturi įdomaus apgalvoto tikslo.
Taigi pirmoji sėkmės sąlyga – konkretaus tikslo buvimas. Rekomendacija. Nustatykite tikslą, dėl kurio būtų galima pasistengti. Dar geriau sudarykite visą programą. Nuspręskite, ką konkrečiai norite gauti. Nesižvalgykite atgal. Privalote turėti „aplenkiantį požiūrį“. Jus turi valdyti nostalgija ateičiai, o ne praeičiai. Tai generuoja energiją ir atsinaujinimą. Netgi jūsų kūnas nustoja tinkamai funkcionuoti, jei nustojate eiti link tikslo. Būtent dėl šios priežasties, žmonės, pasiekę pensijinio amžiaus, dažnai pradeda sirgti. Tada faktiškai nustojate gyventi. Papildomai prie asmeninių tikslų gerai būtų turėti kokį nors visuomenei naudingą įsipareigojimą. Pavyzdžiui, pagalbos suteikimas žmogui, ne tiek iš pareigos, kiek iš dvasinio pašaukimo.
Faktai ir svarstymai
Daugelis gydytojų įsitikinę, kad pagrindinė neurozių priežastis yra nervų sistemos informacinių srautų „klystkeliai“. Jūs negalite tinkamai reaguoti, jei informacija, kuria remiatės savo veiksmuose, yra netinkama, iškreipta. Siekiant efektyviai spręsti problemą, privalote turėti įsivaizdavimą apie tikrąjį jos charakterį. Daugelio konfliktų tarp žmonių priežastis yra „neteisingas supratimas“.
Mes dažnai laukiame, kad aplinkiniai į tuos pačius faktus ir aplinkybes reaguos taip pat kaip ir mes, kai darome savo išvadas. Mes pamirštame, kad žmogus reaguoja ne į realius faktus, bet pagal savo įsivaizdavimą apie juos. Pašaliniai žmonės užima vienokią ir kitokią poziciją ne dėl to, kad norėtų jums pakenkti, ne dėl užsispyrimo ar piktos valios, o tik dėl to, kad tą situaciją jie supranta kitaip, nei jūs. Jie tik adekvačiai reaguoja į tai, kas jų nuomone yra reikalo esmė. Ir jei mes, vietoje to, kad kaltinti juos užsispyrimu ar piktavališkumu, pripažinsime jų nuoširdų, gal būt neteisingų apmąstynų charakterį, tuo padėsime stiprų pagrindą konfliktų išvengimui ir tarpusavio santykių sureguliavimui. Išsikelkite kklausimus „Kaip jis tai įsivaizduoja“, „Kaip jis interpretuoja situaciją“, „Ką jis tuo metu jaučia“. Pasistenkite suprasti, kodėl būtent taip jis elgiasi.
Dažnai kyla nesusipratimai, kai faktams suteikiama asmeninė nuomonė, ir dėl to priimama klaidinga išvada. Neretai iš mūsų pojūčių organų gaunamai informacijai dar pridedame savo baimes, norus, nuogastavimus. Bet, siekdami efektyviai susidoroti su situacija, turime būti pasiruošę žiūrėti tiesai į akis. Tik supratę esmę, mes galime tinkamai matyti ir priimti tiesą, kokia ji maloni ar karti bebūtų. Mes juk sunkiai netgi sau prisipažistame klystantys, kad esame neteisūs. Patys nuo savęs slėpdami tiesą, mes „iškreiviname“ savo reakciją į situaciją. Sėkminga asmenybė ne tik neapgaudinėja kitų, bet ir yra sąžininga su savimi. .
Taigi, antroji sėkmės sąlyga – išmokti žiūrėti tiesai į akis. Rekomendacija. Pasistenkite turėti teisingą informaciją – gerą ar blogą –savęs, savo problemų, jus supančių žmonių, situacijų atžvilgiu. „Nesvarbu kas teisus, svarbiausia tiesa“. Pripažinkite savo klaidas, bet neverkite dėl jų. Taisykite jas ir judėkite toliau. Kurdami santykius su žmonėmis, stenkitės vertinti situacijas ne tik iš savo, bet ir iš kitų žmonių pozicijos.
Pasitikėjimas savimi
Numatyti tikslą ir teisingai įvertinti situaciją – dar ne viskas. Jūs dar turite būti ryžtingi ir pasiruošę veikti. „Puolimas - geriausia gynyba“, -sakė admirolas Viljamas Halsi.
Niekas šiame pasaulyje negali būti garantuotas šimtu procentų. Dažnai sėkmingą žmogų nuo nesėkmingo atskirti ne pagal sugebėjimus, ne pagal ryškias idėjas, bet pagal ryžtą, pasiruošimą protingai rizikuoti ir veikti.
Kai žmonės susiduria su problema, jie nuleidžia rankas, jie nustoja veikti, jaučiasi įvaryti į kampą, netgi atsiranda fizinių negalavimų simptomai. Turi atsirasti jėgų veikti, rizikuojant suklysti, patirti nesėkmę ar skriaudą. Geriau žengti vieną neteisingą žingsnį, negu visada trypčioti vietoje. Tas, kas nesiryžta gyvenime surizikuoti ir veikti, kartais stengiasi būti drąsus su alkoholio pagalba. Tikėjimas savo galimybėmis ir drąsa – natūralūs žmogiški instinktai. Mes juos pasistengiame išreikšti vienu ar kitu būdu.
Trečia sėkmės sąlyga – būkite drąsūs, spręsdami savo problemas, mokėkite rizikuoti. Rekomendacija. Siekdami tikslo, nebijokite atskirų klaidų ir likimo smūgių. Bet niekada nevertinkite save pernelyg žemai. Mes turime reikiamų resursų, bet niekada nesužinosime apie juos, jei nebūsime pasiruošę veikti. Rekomenduojama treniruoti savyje drąsą ir ryžtingumą net smulkmenose. Nelaukite didelių įvykių, kad galėtumėte atlikti drąsų poelgį. Kasdienis gyvenimas taip pat reikalauja drąsos ir pasiaukojimo. Ugdydami savyje drąsą kasdienybėje, jūs įgyjate sugebėjimą drąsiai veikti ir sudėtingesnėse situacijose.
Quote

Vuala's Photo Vuala 27 Jan 2013

17
Gerumas tolygus savigarbai
Psichologai yra įrodę, kad tai, kaip mes vertiname save, kaip taisyklė sutampa su tuo, kaip mes vertiname mus supančius aplinkinius žmones. Kai žmogus pagarbiai elgiasi su kitais, jis neišvengiamai tampa gailestingesnis sau. Tas žmogus, kuris iššaukiančiai ir nepagarbiai elgiasi su aplinkiniais, širdies gilumoje negerbia savęs ir negali turėti tikrosios savigarbos jausmo. Spręsdamas apie kitus, jis tarsi duoda savęs paties įvertinimą. Vienas iš efektyviausių savo kaltės pojūčio įveikimo būdų yra susijęs su tuo, kad reikia nustoti mintimis teisti, niekinti ir nekęsti žmonių už jų trūkumus.
Stenkitės suprasti žmonių pozicijas , jausmus, norus. Dažniau galvokite apie juos, tai ko nori jūsų kolega, apie jo interesus ir pergyvenimus.
Pats didžiausias netikėjimas - tai netikėjimas savimi. Pati pavojingiausia „vilkduobė“, kurią sau žmogus išsikasa sau gyvenime, yra tvirtinimas minties, kad „viskas beprasmiška, aš to atlikti negaliu“. Bausmė už tokį silpnumą yra negailestinga – žmogus ne tik pats save atriboja nuo galimų gėrybių pasireiškimo, bet ir visuomenė netenka dvasinių bei materialinių vertybių pasireiškimo.
Reikia tvirtai įsisąmoninti, kad pernelyg žema savivertė - ne privalumas, bet trūkumas. Pavyzdžiui, pavydas santuokiniame gyvenime – beveik visada yra abejonių savo pilnavertiškumu pasekmė. Žmogus su stipriai išvystytu savigarbos jausmu niekada nejaučia priešiškumo kitiems žmonėms, nesistegia pastoviai įtikinėti, nereikalauja sau padidinto dėmesio.
Ketvirta sėkmės sąlyga – geranoriškumas žmonių atžvilgiu ir aukšta savigarba. Rekomendacija. Nustokite apie save galvoti kaip apie žmogų, gyvenime patyrusį nesėkmes, kaip apie niekam vertą asmenybę. Nustokite gailėti savęs, jeigu gyvenimas neteisingai pasielgė jūsų atžvilgiu. Darykite anksčiau aprašytus adekvataus savo Asmeniniio Aš įvaizdžio sukūrimo pratimus. Savo vertės pripažinimas nieko bendro neturi su egoizmu, aišku, jei negalvosite, kad viskas, kas esate dabar, yra tik jūsų nuopelnas. „Nenukainuokite“ savęs vien dėl to, kad dar iki šiol nepasiekėte kažko apčiuopiamo.
Savigarba visada prasideda nuo pripažinimo tokios vertybės, kad visi žmonės yra unikalūs. Gerbkite kiekvieną žmogų. Tada pradeda didėti jūsų savigarba. Pripažindami save vertą pagarbos, tuo pačiu pripažinsite, kad ir tokios pat pagarbos nusipelno kiekvienas žmogus.
Jūs – jau asmenybė
Sėkmė padeda formuoti pasitikėjimą savo jėgomis. Kai pradedame kokį nors naują darbą, mes neturime daug pasitikėjimo sėkminga baigtimi. Bet netgi mažytė sėkmė gali tapti pirmąja pakopa žymiai įspūdingesniems rezultatams.
Reikia įprasti pamiršti nesėkmes, o atsiminti tik sėkmingas istorijas. Nervų sistema sustiprina sėkmingų bandymų įtaką ir pamiršta nesėkmingus bandymus. Toks yra vidinio KM veikimo principas.
Bet kaip elgiasi dauguma mūsų. Mes patys griauname pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais, vis prisimindami nesėkmes ir pamiršdami sėkmes. Mes ne šiaip sau prisimename nesėkmes, bet dar jas ir sustipriname emocijomis. Mes smerkiame, gėdiname save. Dėl to išnyksta pasitikėjimas savimi. Neturi jokios reikšmės, kiek kartų praeityje mes patyrėme nesėkmes. Tik vienintelė sėkmė, kurią mes galime prisiminti ir apie kurią turime pastoviai galvoti, gali pakeisti situaciją. Rekomendacija. Naudokite klaidas mokymosi proceso metu, o po to pamirškite apie jas. Sąmoningai prisiminkite sėkmes ir pieškite mintyse jas kuo detaliau.
Daugiausia kankinasi tie žmonės, kurie iš kailio verčiasi, stegdamiesi įrodyti sau ir kitiems, kad jie nėra tokie iš tikrųjų. Didžiausias palengvėjimas atsiranda tada, kai nustoja apsimetinėti ir sutinka būti pačiu savimi.
Jūs galite geriau suprasti ir efektyviau išnaudoti tai, ką turite, jei susikursite realistinį AA paveikslą. Beprasmiška siekti būti kažkuo. Jūs jau esate svarbi asmenybė, bet ne dėl to, kad uždirbote milijoną dolerių, turite patį prabangiausią automobilį, bet dėl to, kad Jūs – esate Jūs.
Dauguma iš mūsų yra žymiai geresni, protingesni, kompetentingesni, negu patys įsivaizduojame. Kurdami adekvatų AA įvaizdį, mes nesukuriame naujų sugebėjimų ir talentų, o tik išlaisviname jau esančius.
Penktoji sėkmės sąlyga – pasitikėjimas savimi, o dėl to reikia likti pačiu savimi. Paskykite sau: „Aš esu Aš, o visa kita nesvarbu“.
Jūsų klaidos - tai ne jūs
Pripažinti savo individualumą – reiškia susitaikyti su savimi, kokiu jūs esate dabartiniu metu, pripažįstant ne tik savo trūkumus, silpnybes, defektus, bet stipriąsias puses. Tai pripažinti bus lengviau, jei suprasite, jog nors neigiami momentai ir būdingi jums, bet jie nesudaro jūsų AA. Jei niekaip negalime pasiryžti pripažinti savo individualumo, todėl save tapatiname su nesėkmėmis. Jūsų klaidos nereiškia, kad jūs esate klaida. Gal būt jūs dar nesuspėjote save pilnai išreikšti, bet tai nereiškia, kad jūs netinkamas žmogus.
Prieš ištaisant klaidas ir trūkumus, reikia juos atpažinti ir įsisąmoninti.
Pirmas žingsnis , siekiant šių žinių – išsiaiškinti tas sferas, kuriose trūksta žinių. Pirmas žingsnis – įsisąmoninti savo silpnumą. Judėdami link absoliučios saviraiškos, mes kurso koregavimui privalome panaudoti negatyvią informaciją. Niekam nepavyks vieno gyvenimo metu pilnai atskleisti ir realizuoti savo tikrojo Aš potencialių galimybių. Mes visada esame tokioje būsenoje, kai galime kai ką pridėti prie jau turimų žinių, dirbti geriau, elgtis dorovingiau. Realusis Aš yra netobulas dėl objektyvių priežasčių, bet jis viso gyvenimo metu juda link idealaus tikslo, kurio nėra lemta pasiekti. Realusis Aš – ne statinis, bet dinaminis fenomenas. Jo vystymosi procesas neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Labai svarbu išmokti priimti savo AA su visais defektais ir trūkumais. Dažnai sergantys neurozėmis, nekenčia savo realaus Aš, atmesdami jį ir vietoje to stengiasi susikurti išgalvotą Idealųjį Aš, laisvą nuo bet kokių defektų. Tokia savimistifikacija susijusi su didžiuliu psichiniu diskomfortu, nepertraukiamu nusivylimu ir vilčių žlugimu, kurios neišvengiamos, kai realiame gyvenime stengiamasi veikti išgalvoto AA įvaizdžiu. Karieta, gal būt ne pati patogiausia transporto priemonė, bet su ja galima greičiau pasiekti tikslą, nei su nusipieštu reaktyviniu lėktuvu.
Rekomendacija. Išmokite būti atlaidūs savo netobulumui. Reikia įsisąmoninti savo trūkumus, bet būtų neteisinga dėl to nekęsti savęs. Nepainiokite savo individualumo su jūsų poelgiais. Jei padarėte klaidą, tai visai nereiškia, kad esate niekam tinkamas. Ir tame jūs nesate vieniši. Tiesą sakant, niekas nėra tobulas. Tas, kuris taip sako, apgaudinėja pats save ir kitus.
Daugelis nemėgsta ir „neigia“ save, nes patiria natūralų biologinį poreikį. Kiti „brokuoja“ save dėl to, kad neatitinka paskutinės mados standartams arba „normalioms“ fizinėms proporcijoms. Gyvendami harmonijoje su pačiu savimi, jūs ir būsite savimi.
Quote

Vuala's Photo Vuala 04 Feb 2013

18
9 skyrius
Tegyvuoja nesėkmė
Žmogaus kūnas turi savo „raudoną šviesą“, savo „pavojaus signalus“, kuriuos gydytojai vadina simptomais ir sindromais. Ligoniai linkę tame matyti negatyvius aspektus, bet šie negatyvūs signalai neša naudą, jei sugebame juos teisingai įvertinti.
Egzistuoja „simptomai“, būdingi tipiniam žmogui, kuriam nesiseka. Mes turime mokėti atpažinti juos, kad galėtume savalaikiai priimti reikiamas priemones. Žinodami asmenybę apibrėžiančių savybių charakteristikas, „kelio ženklus“ , vedančius link nesėkmės, galima pasiekti, kad negatyvi informacija išvestų jus į teisingą kelią. Svarbiausia yra patikėti, kad tos asmenybės savybės negali atnešti nei sėkmės, nei laimės. Netgi patys sėkmingiausi žmonės kartais patiria jų negatyvų povekį.
Sąmoningai niekas iš anksto ir apgalvotai neplanuoja įgyti neigiamų chrakterio bruožų. Neatsiranda jos ir atsitiktinai. Vis dėlto panašios savybės nėra liudijimas to, kad žmogaus natūra yra nepataisomai sugadinta. Neigiamos savybės – tai „būdas“ išspręsti kokias tai sudėtingas problemas. Mes apsiginkluojame jomis, nes klaidingai įsivaizduojame, kad galime rasti išeitį iš sudėtingų problemų. Nors ir remiamasi klaidingomis prielaidomis, jos toliau lieka sudėtine „gyvenimo būdo“ dalimi. Žmogaus organizmas siekia reaguoti atitinkamai aplinkybėms. Nuo šių „simptomų“ mes galime išsivaduoti ne valios pagalba, bet suprasdami, kaip jie mus veikia. Tiesa – būdas išsivaduoti. Kai įsisąmoniname šią tiesą, tai tos pačios nesąmoningos jėgos, kurios privertė naudotis neigiamomis savybėmis, padės išsivaduoti nuo jų. Žemiau bus aprašyti atskiri simptomai, būdingi Nesėkmės Mechanizmui.
Nusivylimas
Kai negalime įgyvendinti svarbių mums užmojų ar patenkinti būtinų poreikių, mes linkę patirti nusivylimo jausmą. Su laiku suprantame, kad visų norų įgyvendinti neįmanoma, kad realūs darbai ir poelgiai nėra geri, kaip ir ketinimai. Įsisąmoniname tą faktą, kad tobulumas nėra būtinas, o praktinių tikslų pasiekimui pakanka eiti link tobulumo. Priprantame kantriai perkęsti atitinkamą nusivylimų dozę, bet tuo pačiu neprarasdami dvasinės pusiausvyros.
Nepasitenkinimo, neišvengiamumo pojūtis tampa nesėkmės simptomu tik tada, kai jis tampa pernelyg didelių emocinių pergyvenimų priežastimi ir iššaukia gilų nepasitenkinimą ir savęs niekinimą.
Pastovūs chroniški nusivylimai yra požymis to, kad tikslai, kuriuos keliame, yra nerealūs arba neadekvačiai įsivaizduojame save.
Nepasitenkinimas, dirglumas, nusivylimas – tai problemų sprendimo būdai, kuriais mes išmokome naudotis nuo pat vaikystės. Vaikystėje pakakdavo pareikšti nepasitenkinimą ir kaip stebuklų lazdele pamojus, vaikiškos problemos būdavo išsprendžiamos. Bet tai, kas veikė vaikystėje, suaugus nebūtinai turi suveikti. Bet vis dėl to dauguma iš mūsų naudojasi nepasitenkinimu ir skundžiasi gyvenimu, naiviai tikėdami, kad jis gal būt mūsų „pasigailės“ ir išspręs mūsų problema.
Mintys ir jausmai yra tarpusavyje susiję. Jausmai – tai dirva, kurioje auga mintys ir idėjos. Todėl ir yra rekomenduojama gyvai įsivaizduoti jausmus, kurie kyla sėkmės atveju. Todėl tai reikia daryti kuo dažniau.
Agresyvumas
Po nepasitenkinimo, kaip taisyklė seka klaidingu keliu vedantis agresyvumas. Agresyvumas pats savaime nėra neadekvataus elgesio forma. Kartu su emocine energija jis dažnai įgalina siekti tikslų. Norimo tikslo siekti reikia puolant, o ne ginantis ar pasireiškiant neryžtingumui. Jau pats tikslo buvimo faktas yra pakankamas, kad susidarytų emocinis „spaudimas mūsų katilinėje“ ir susižadintų agresyvios tendencijos. Ir jei šiame tikslo siekimo kelyje atsiranda kliūtys, iškyla rimtos kolizijos. Neišnaudotas emocinis „garas“, nerasdamas reikiamo išėjimo, pasuka klaidingu keliu ir virsta griaunančia jėga. Nepasitenkinimas darbe virsta agresija prieš artimuosius. Kitas atvejis - kai nepasitenkinimas išvirsta tuo, kad žmogus ima labai savęs gailėti.
Tipiškas žmogus, kuriam nesiseka, neišreiškia savo agresyvumo, siekdamas tikslų. Judėdamas klaidingais kanalais, agresyvumas pasireiškia skrandžio opomis, padidintu kraujo spaudimu, pastoviu pavojaus laukimu, pernelyg dažnu rūkymu, persidirbimu ir kitais sveikatai žalingais faktoriais. Jis gali pasireikšti kitų žmonių atžvilgiu kaip grubumas, gandų skleidimas, nesibaigiantis priekabiavimas ir t.t.
Kai tokio tipo žmogus iškelia nerealius ir iš anksto neįgyvendinamus tikslus ir dėlto patiria nesėkmę, jis žino tik vieną išeitį – „stengtis dar labiau“. Jis vis labiau, to net nesuprasdamas, nori pramušti galva sieną.
Agresyvumą reikia ne išgyvendinti ar naikinti, bet suprasti jo priežastis ir pasirūpinti tinkamais pasireiškimo kanalais. Tinkamų kanalų sudarymas agresyvumui pasireikšti reiškia sąlygas atsirasti meilei ir švelnumui.
Nevaldoma agresija – bandymas numušti vienintelį „taikinį“ (tikslą), netvarkingai šaudant visomis kryptimis. Bet taip sprendžiant problemą, sukuriamos kitos. Kai kyla tokios problemos, reikia paklausti savęs, ar nelenda iš pasąmonės nusivylimas, nepasitenkinimas, ar kuo esu nepatenkintas. Nustačius savo reakcijų neadekvatumą, galime sakyti, kad įveikėme didelę kelio dalį suprasdami save. Tada suprasite, kad grubumas jūsų atžvilgiu ne piktavalis ir apgalvotas aktas, o automatinis Nesėkmės Mechanizmo veikimo rezultatas. Paprasčiausiai tas kitas nuleidžia jums „garą“, kuris neleidžia protingai siekti tikslo.
Kai yra užblokuotas judėjimas link svarbaus jums tikslo, tampate panašiu į garvežį, pakėlusiu garo spaudimą iki kritinės ribos, bet negalinčiu pajudėti iš vietos. Garo pertekliui nuleisti reikia turėti atsarginį vožtuvą. Tą vaidmenį gali atlikti sportas ir fiziniai krūviai.
Nepasitikėjimas
Nepasitikėjimo jausmas išauga iš įsitikinimo savo nepilnavertiškumu, nesugebėjimu ką nors atlikti. Daugeliu atveju nepasitikėjimas visai nereiškia, kad vidiniai resursai per maži. Šį jausmą atspindi tas faktas, kad mes ėmėme save lyginti ne tuo matuokliu ir lyginti savo realius sugebėjimus su įsivaizduojamu idealu.
Nepasitikintis žmogus pastoviai galvoja, kad jis „ne toks“ – nespėjantis, nelaimingas, ne kompetetingas, nesubalansuotas. Aišku visos savybės vertos dėmesio kaip tikslai, kurių reikia siekti, bet ne įtikinėjant save, kad tas savybes reikia jau turėti absoliučia prasme. Žmogus išsaugo fizinę ir psichinę pusiausvyrą, tik judėdamas link tikslo, ar bent ieškodamas jo.
Kai nusprendžiate, kad jau pasiekėte tikslą, judėjimas sustoja ir prarandate pasitikėjimą, praradę ankstesnę dvasinę pusiausvyrą. Tas, kuris tikina save, kad jau yra „geras“ absoliučia prasme, ne tik apriboja save nuo žadinančių motyvų tolesniam tobulėjimui, bet ir jaučia nepasitikėjimą, nes priverstas nepertraukiamai ginti ir įrodinėti savo AA sukurto įvaizdžio teisingumą. Patarimas – nusileiskite „laipteliu“ ir iš karto pasijusite labiau pasitikinčiu.
Kartais nepasitikėjimas pasireiškia tuo, kad išsigalvojimas pateikiamas kaip realybė, kai atsiranda noras įrodinėti sau ir kitiems savo pranašumą. Susidaro užburtas ratas. Jei esate tobulas – tai nėra poreikio kovoti, skirti energijos maksimumo. Netgi dar labiau - jūs galvojate, jei žmonės pastebės, kad iš tikrųjų stengiatės, jie gali tai palaikyti jūsų netobulumu. Todėl neveikiate pilna jėga ir aišku pralaimite. Faktiškai jūs patys save atribojate nuo valios pergalei.
Quote

Vuala's Photo Vuala 10 Feb 2013

19
Vienišumas
Kartais mes esame kamuojami vienišumo. Tai neišvengiamas mokestis už teisę būti žmogumi ir išsaugoti individualumą. Šis Nesėkmės Mechanizmo simptomas yra pernelyg didelis ir chroniškas pilnos izoliacijos nuo žmonių jausmas.
Tokia vienišumo forma atsiranda kaip atotrūkio nuo gyvenimo, nuo savo Realaus Aš pasekmė. Žmogus tarsi nutraukia pagrindinį ir esminį ryšį su gyvenimu. Vienišumo būsena dažnai pavirsta į kažkokį užburtą ratą. Dėl savo AA ignoravimo jam sunku bendrauti su žmonėmis. Jis tampa lyg atsiskyrėliu. Bet tokiu tapęs, jis eliminuoja galimybę būti pačiu savimi, tai yra gyventi pilnavertį gyvenimą. Bendraujant su kitais žmonėmis, patiriamas išsipildymo džiaugsmas, kad jie ne tokie vieni. Tada jie nustoja užsisklęsti savyje. Bendraudami, šokdami ir būdami žmonių bendrijoje, ar kolektyviai dirbdami, mes nutolstame nuo neapibrėžtų pretenzijų, įgyjame kitus labiau esminius interesus. Artimiau bendraujant su aplinkiniais, nutrūksta poreikis apsimetinėti, „vaidinti“ nebūdingą rolę, pradedame elgtis natūraliau, jaustis ramiau.
Vienišumas – pavojingas savigynos būdas, kai nutrūksta visi žmogiškieji ryšiai, o visų pirma emocinio pobūdžio. Tokiu keliu stengiamasi atitverti savo idealizuotą AA nuo pajuokos, kaltinimų ir kitų aspektų. Vienišas žmogus vengia žmonių, bet tuo pačiu skundžiasi, kad neturi draugų, nėra kam atverti širdies. Daugumoj atvejų jis pats yra pasyvus, galvoja kad žmonės patys turi ieškoti kontaktų su juo, pasirūpinti tuo, kad jis nenuobodžiautų ir nekentėtų dėl vienišumo.
Nepriklausomai nuo patiriamų pojūčių reikia priversti save bendrauti su žmonėmis. Reikia įgyti kokias nors savybes – šokiai, bridžas, tenisas, grojimas pianinu ir panašiai, - kurios padėtų įnešti indėlį į bendrą nuotaiką. Psichologai žino, kad baimė nugalima, susidūrus su ja. Taip pat ir priverčiant save aktyviai bendrauti su žmonėmis, žmogus įsitikina, kad dauguma yra geranoriški ir priima jį kaip sau lygų. Drovumas išnyksta, pašalinių buvimas priimamas ramiai ir atsiranda susitaikymas su pačiu savimi.
Neryžtingumas
E. Habardas yra pasakęs, kad didžiausia klaida – baimė padaryti klaidą. Tai yra būdas išvengti galimų klaidų ir atsakomybės. Galimybė suklysti jaudina žmogų, kuris stengiasi įtikinti save ir aplinkinius neklystamumu ir tuo, kad jis visada teisus. Juk jei jis suklysta, tobulas paveikslas apie visa žinantį Aš išnyksta. Iš to seka, kad tokiam žmogui sprendimo priėmimas tampa gyvybės ar mirties klausimu.
Vienas iš būdų, padedančių išvengti pavojų, tai noras išsisukti nuo galimybės priimti daug sprendimų ar juos atidėlioti. Kitas būdas – visada turėti „atpirkimo ožį“, kuriam , reikalui esant, galima suversti kaltę. Antras tipas žmonių neišsisukinėja nuo sprendimų, o kartais juos priima skubotai, neapgalvojus, be reikiamo pasiruošimo. Dėl sprendimų jie „neturi problemų“. Jie juk nepažeidžiami ir negali suklysti ir dėl to nėra būtinybės apsvarstyti aplinkybes ir faktus. Bet jei vis dėlto klaida ir įvyksta, jie palaikydami tikėjimą savo neklystamumu, įtikina save, kad kaltas kažkas kitas. Nesunku suprasti, kad abu žmonių tipai patiria nesėkmes.
Pasistenkite suprasti, kad nėra būtinybės būti visada teisiu. Mes tobulėjame veikdami, darydami klaidas ir jas taisydami. „Autopilotas“ pasiekia tikslą, nukrypdamas nuo tikslo ir vis koreguodamas judėjimo kryptį. Jei stovite vietoje, jums nėra ko taisyti, keisti ar gerinti. Jei turite priimti sprendimą, atidžiai išanalizuokite faktus, susijusius su situacija, įsivaizduokite galimus vystymosi variantus ir pasikliaukite jūsų nuomone labiausiai tikėtinu ir koreguokite kryptį judėjimo metu.
Neryžtingumą įveikti padeda teisingas savigarbos jausmas ir noras jį išlaikyti. Daugelis yra neryžtingi, galvodami, kad nustos savigarbos, jei pasirodys, jog jie suklydo. Reikia atsiminti tokią tiesą, jog stiprios asmenybės, darydamos klaidas, jas sąžiningai pripažįsta.
Skriauda
Kai tipiniam nevykėliui reikia rasti „atpirkimo ožį“ arba pripažinti savo klaidas, jis dažnai kaltina visuomenę, „sistemą“, lemtį, kalba apie nelygias galimybes. Jis negali priimti, kad kitas laimingas ir visiems atvirai į akis pasako, kad gyvenimas jį apvaginėja ir jo atžvilgiu yra neteisingas. Bet bandymas panaudoti skriaudos jausmą atneša daugiau žalos, negu pati nesėkmė. Tai mirtinas nuodas, kai tuo tarpu jėgas ir energiją būtų galima panaudoti su didesne nauda. Ir vėl matome užburtą ratą. Žmogus, kuris pastoviai skundžiasi, yra viskuo nepatenkintas, nėra geriausias partneris tiek šeimoje, tiek darbe. O jei kolegos šalinasi jo, tai vadovo išsakyta pastaba būna papildoma paskata jaustis nuskriaustam.
Skriauda leidžia kultivuoti savęs susireikšminimo jausmą. Tokie žmonės net jaučia pasitenkinimą, kai su jais pasielgiama blogai. Tai leidžia aukai pajusti moralinį pranašumą prieš savo skriaudėjus.
Skriauda pasipriešinimas mintimis, nesugebėjimas priimti to, kas atsitiko. Šioje kovoje jie yra pasmerkti pralaimėti, nes neįmanoma pakeisti praeities.
Skriaudos jausmas, jei jis net paremtas tikra neteisybe, neatneša nei naudos, nei pasitenkinmo ir su laiku tampa emociniu įpročiu. Jūs tarsi ieškote kabliuko, užsikabinimas už kurio leistų jaustis teisiu net pačių nekalčiausių replikų ir nekalčiausių situacijų atvejais.
Chroniškas skriaudos jausmas iššaukia gailestį pačiam sau – formuoja pačią nemaloniausią iš visų emocinį įprotį. Kai toks įprotis įsišaknija, žmogus, nepatirdamas to, nustoja normaliai ir gerai jaustis. Tada jis pradeda ieškoti neteisingo elgesio savo atžvilgiu. Kai kurie jaučiasi gerai, kada jie nelaimingi.
Skriaudos jausmas – ne žmonių, įvykių ar aplinkybių, bet pačio žmogaus emocinė reakcija. Tik pats žmogus gali tą reakciją kontroliuoti, aišku, jei supras, kad skriauda ir gailestis sau veda į pralaimėjimą ir kančias.
Skriauda nesuderinama su kūrybiniu kryptingumu, kur jums tenka aktyvi rolė, o ne pasyvaus gavėjo amplua. Tik patys nustatote tikslus. Niekas jums nėra skolingas. Jūs patys siekiate norų įgyvendinimo, patys rūpinatės savo sėkme ir laime. Skriauda niekaip neįsirašo į šį paveikslą, nes ji Nesėkmės Mechanizmo sudėtinis elementas.
Tuštumos jausmas
Dauguma įgyja sėkmės ir gero gyvenimo simbolius, dėl kurių nuėjo ilgą kelią, bet kai atidaro skrynią su brangenybėmis, pamato, kad ji tuščia, lyg pinigai, dėl kurių buvo stengtasi, suklastoti. Kol buvo stengiamasi, pakeliui buvo prarastas sugebėjimas džiaugtis. O be to jokie turtai neatneš nei sėkmės, nei laimės.
Žmogus, išsaugojęs sugebėjimą džiaugtis, ras pasitenkinimą įprastuose dalykuose, kuriuos duoda gyvenimas. Jis su džiaugsmu priima tą materialinės gerovės lygį, kurį pavyko pasiekti. Priešingai, žmogui, praradusiam sugebėjimą džiaugtis, atrodys, kad neverta buvo stengtis, kad gyvenimas nuobodus ir niekas jo nebedomina. O tiesa ta, kad džiaugsmas ir sėkmė eina kartu su kūrybiniu nusistatymu ir veikla.
Sėkmės sindromas
Nesėkmės Mechanizmas pats save kuria ir patvirtina ir tik mes patys galime nutraukti jo veikimą. Įtikėjęs gyvenimo beprasmybe, žmogus gali šį įsitikinimą paversti tingėjimo ir atsakomybės vengimo pateisinimu. Bet tokia „filosofija“ nustoja prasmės , kai mes išeiname iš monotoniško vienodumo, nustojame eiti uždaru ratu, pasirenkame tinkamą tikslą ir siekiame jo.
Vidinė tuštybė gali būti neadekvataus AA supratimo simptomu. Psichologiškai sunku priimti tai, kas jums nepriklauso arba nesuderinama su jūsų įsivaizdavimu apie save. Žmogus, įsivaizduojantis, kad yra nevertas ko nors, gali ilgai nešioti jausmą, kad pasieks sėkmę. Po to paaiškėja, kad jis nemoka džiaugtis rezultatais. Jam gali atsirasti kaltės jausmas, lyg kažką tai būtų apvogęs. Tai „sėkmės sindromo“ pasireiškimas.
Dėl šios priežasties žodis „sėkmė“ įgavo neigiamą prieskonį. Tikroji sėkmė niekam nesukelia žalos. Sėkmė netgi naudinga sveikatai ir sukelia gilų pasitenkinimą. Siekimas apgaulingos sėkmės, norint nustebinti kitus, sukelia abejotiną pasitenkinimą.
Neigiamas mąstymas reikalingas, jei jis panaudojamas teisingai. Reikia gerai žinoti neigiamus simptomus, kad savalaikiai į juos reaguoti. Neigiamas mąstymas pasitarnaus mums, jei mes : 1)įsisaviname neigiamus simptomus tiek, kad jie galėtų mus įspėti, 2)priimame neatidėliotinas priemones neigiamų simptomų koregavimui ir pakeitimui teigiamais, kurie yra Sėkmės Mechanizmo dalis. Panaši praktika su laiku sukuria automatinį įprotį. Negatyvus atvirkštinis ryšys, veiks kaip savotiška automatinė kontrolė, kuri leis laikytis toliau nuo nesėkmių ir laikytis sėkmės kurso.
Quote

Vuala's Photo Vuala 19 Feb 2013

20
10 skyrius
Kaip pašalinti emocinius randus
Po žaizdų, įpjovimų dažnai ant kūno lieka randai, tai yra tvirti ląstelių dariniai, kurių paskirtis apsaugoti paviršių nuo pakartotinų sužeidimų. Kai neteisingai parinkta avalynė nuspaudžia koją, tose vietose gamta pasirūpino, kad susidarytų nuospaudos kaip apsauga.
Kiekivieną kartą, kai patiriame emocinę traumą, yra sukeliamas dvasinis skausmas , ir tai veikia mūsų nervus. Tada mes linkę veikti taip, kad savigynos tikslu susidarytų emociniai psichiniai randai. Tada „kietėja“ širdis, grubesnė darosi dvasia, atsiranda abejingumas žmonėms, užsiveriama apsauginiame kiaute.
Kada gamta šaukiasi pagalbos
Gamta, formuodama randus, stengiasi mums padėti, bet kartais jie pradeda trukdyti normaliai jaustis.
Vidinius emocinius randus turi daugelis žmonių. Gal būt, jie kažkuo stipriai buvo nusivylę praeityje ar juos nuskriaudė ir jie daugelį metų nešiojo šiuos randus, taip gindamiesi nuo visų gyvenimiškų situacijų. Taip buvo statoma psichologinė siena, pro kurią sunku prasimušti net draugui ar priešui. Ši emocinė siena atitveria mus ne tik nuo žmonių, bet ir nuo mūsų pačių Asmeninio Aš (AA).
Emociniai randai sukuria iškreiptą, nepatrauklų AA įvaizdį. Tokio žmogaus niekas nemyli, nepriima kaip sau lygaus, su juo sunku palaikyti normalius santykius.
Emociniai randai slopina kūrybinį pradą, neleisdami išreikšti savo sugebėjimų. Psichologai įvardijo eilę charakteristikų, būdingų žmonėms, kurie sugebėjo pilnai atsiskleisti ir realizuoti savo sugebėjimus:
1. Jie jaučiasi gerbiami, laukiami ir sumanūs,
2. Ramiai priima savo trūkumus, jei jų turi,
3. Jiems būdingas susitapatinimo, vienybės su aplinka jausmas,
4. Jie turi pakankamą žinių bagažą.
Žmogus su emociniais randais įsivaizduoja save nereikalingu, nemylimu, nesugebančiu kažką nuveikti, o aplinką, kurioje jis gyvena, įsivaizduoja priešiška. Todėl jo elgesys santykiuose su žmonėmis pasireiškia priešiškumu, santykius su žmonėmis jis kuria ne bendradarbiavimo, pagalbos pagrindu, o tokiomis sąvokomis, kaip „laimėti, įveikti, apsiginti“. Toks žmogus nemoka būti nuoširdžiu, atjausti nei aplinkinių, nei savęs. Nusivylimas, agresyvumas, vienišumas – tai kaina, kurią tenka jam sumokėti.
Quote

Vuala's Photo Vuala 28 Feb 2013

21
Trys imuniteto prieš emocines traumas susidarymo būdai
1. Pasistenkite įsivaizduoti tokiu dideliu ir stipriu, kad jausti nuoskaudas. Daugelis žmonių liguistai priima smulkius „smūgius ar prisilietimus“. Su tuo susiduriama šeimoje, darbe, draugų rate, poilsio metu su jautriais žmonėmis, turinčiais „ploną odą“, kad reikia visada būti pasiruošus neduoti pagrindo priimti kaip įžeidimą už kokią nors nekaltą pastabą. Psichologai žino, kad dažniausiai įsižeidžia žmonės su žema saviverte. Juokeliai ir „spygliukai“, realūs ar įsivaizduojami, kurie labai žeidžia vienų savigarbą, kitiems, turintiems sveiką savigarbą ar gerą nuomonę apie save, nepalieka net įdrėskimo. Tas, kuris galvoja, kad nenusipelnė pagarbos, kuris abejoja savo sugebėjimais, pastoviai jaučia vidinį nepasitikėjimą, paprastai tampa pavydžiu kitų sėkmei ir mato pavojų savo AA ten, kur nėra net užuominos arba stipriai perdeda ir pervertina potencialią žalą dėl realios skriaudos. Mums reikalinga atitinkama dozė emocinės stiprybės, kuri galėtų mus apginti mūsų AA nuo įsivaizduojamų pavojų. Liaudyje tai sakoma turėti storą odą. Tik bėda ta, kad kartais ji būna per stora. Daugelis pažeidžiamų žmonių turi tik ploną plėvelę. Žmogus su žema savigarba, saviverte dažnai būna egocentriška asmenybe, koncentruotas į savo interesus ar savo vidinį pasaulį. Su tokiais žmonėmis , kaip taisyklė, sunku sutarti. Bet liguisto ar nesveiko AA negalima išgydyti, jei bus stengiamasi laužyti jį ar silpninti, skatinant pernelyg didelį atsiskyrimą ar pasiaukojimą. Savigarba ir aukšta savivertė tiek pat reikalinga psichikai, kiek maistas kūnui. Tai vaistai nuo egocentrizmo, gilinimosi į save ir visų kitų emocinių negalavimų. Žmogus su adekvačia saviverte paprasčiausiai nepastebi, ignoruoja „spygliukus“. Emocinės traumos tokiam žmogui užgyja greičiau ir lengviau, nepalikdamos randų.
2. Būkite pats sau šeimininkas. Kiekvienas žmogus trokšta meilės ir prieraišumo. Savimi pasitikinti asmenybė turi poreikį dovanoti meilę, pirmiausia duoti, o po to gauti. Toks žmogus nelaukia,kol jam meilė bus pateikta sidabriniame inde. Jis nemano, kad visi be išimties turi jį mylėti ir gerbti. Jo AA stiprus, jis nuolankiai gali susitaikyti su tuo faktu, kad kažkas jo nemyli ar nepritaria jam. Jis jaučiasi atsakingu už savo dabartį ir ateitį bei nesistengia būti pasyviu gyvenimo dovanų gavėju. Pasyviai nusiteikęs žmogus pasiruošęs patikėti savo likimą svetimai valiai, kartais aplinkybėms ar net sėkmei. Jo manymu gyvenimas turi aprūpinti jį egzistavimo sąlygomis, žmonės turi skirti dėmesį, meilę, rūpestį, kad jis gyventų laimingai ir pasiturinčiai. Toks žmogus aplinkiniams kelia nepagrįstus reikalavimus ir pretenzijas, jis jaučiasi apgautas, nuskriaustas, jei jo lūkesčiai neišsipildo. Ilgainiui toks žmogus virsta neurotiku. Kad išvengti tokios situacijos, reikia vystyti pasitikėjimą savo gabumais. Stenkitės dovanoti žmonėms meilę ir pamatysite kaip viskas grįš su kaupu.
3. Atsipalaiduokite ir dar kartą atsipalaiduokite. Mes gal būt esame pastebėję, kaip lengva pažeisti mūsų jausmus, jei viduje esame įsitempę, sujaudinti ar esame depresijoje. Emocinę traumą sukelia ne aplinkiniai, o mūsų pačių nuotaikos, reakcija į žodžius ir veiksmus. Šiai reakcijai ir turime skirti didžiausią dėmesį, o ne aplinkai, kuri sukėlė tą reakciją. Jūs galite nesureaguoti, išsaugoti ramybę, visai nejausti skriaudos. Tik mūsų jėgoms įmanoma nereaguoti.
Tapkite pats sau gydytoju
Bet kaip išgydyti savo emocinius randus? Tokiems seniems randams yra tik vienas būdas - chirurginė operacija. Jei žmogus sako „aš tau atleidau, bet negaliu to pamiršti“, tai tolygu frazei „negaliu atleisti“. Atleidimas, jei jis tikras, tolygus aštriam skalpeliui, kuris išpjauna pūlinį, kad toje vietoje oda suaugtų be randų. Dalinis atleidimas atneša tiek pat naudos, kiek dalinai atlikta operacija. Savo atleidimą turite pamiršti su tuo poelgiu, dėl kurio atleidote.
Quote